Nikolaiviertelis (lenk. Mikołaj rajonas) – žavus Berlyno kampelis, kuris savo charakteriu, mažaaukščiais pastatais ir akmenimis grįstomis gatvėmis primena viduramžių miesto istoriją. Žodį aliuzija vartojome ne veltui, nes visi čia esantys pastatai buvo rekonstruoti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. 750 metų įkūrė Vokietijos sostinę.
Šiandien Nikolaiviertel pritraukia daug turistų. Lankytojų laukia muziejai, restoranai ir imitacija, kaip galėjo atrodyti prieškario Berlyno senamiestis. Tačiau ne viskas buvo puikiai atkurta, o kai kurie surenkamieji pastatai yra labai toli nuo istorinio prototipo. Kuo piktybiškesnė, jie netgi vadina atkurtą prielaidą Rytų Disneilendas.
Nikolaiviertel yra pačiame miesto centre, vos už kelių minučių kelio pėsčiomis 10 minučių pėsčiomis nuo Aleksandro aikštės ir Muziejų salos.
Istorija
Viduramžių Berlyno centras
Berlyno ištakos siekia antrąją pusę XII amžius. Lengviausios perėjos per Šprė vietoje, abiejose upės pusėse, tuo metu buvo įkurtos dvi gyvenvietės - Berlynas ir Cölln. Pirmojo dėmesio centre buvo Nikolaiviertel rajonas, kuris turi savo pavadinimą Šv. Nikolajus pastatytas tarp jų 1220 ir 1230. Todėl tai yra seniausios esamos bažnyčios Vokietijos sostinėje.
Vėlesniais šimtmečiais teritorija aplink Šv. Nikolajuje gyveno pirkliai, amatininkai ir menininkai. Čia veikė daugybė tavernų ir parduotuvių. Ši vietovė niekada neprarado savo pirminio gatvių išplanavimo, nors senesni viduramžių pastatai ėmė užleisti vietą šiuolaikiniams turtingų miestiečių statytiems namams.
Istorine forma rajonas išliko iki 1945 m ir Berlyno mūšį, kurio metu jis buvo beveik visiškai sunaikintas per bombardavimą.
NUOTRAUKOS: 1. Bažnyčia Šv. Nikolajus; 2. Vaizdas į Šv. Nikolajus ir muziejus Knoblauch namuose.
Pokario rekonstrukcija
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sugriautas Nikolaiviertel rajonas atsidūrė Rytų Berlyno ribose. Vokietijos Demokratinė Respublika, kaip iškreiptai buvo vadinamas naujai sukurtas Sovietų Sąjungos socialistinis palydovas, sąmoningai atsiribojo nuo ankstesnių Vokietijos valstybės tradicijų. Sunaikintas Berlynas buvo atstatytas, tiksliau – perprojektuotas, nesijaudinant nei dėl istorinio gatvių išplanavimo, nei dėl senosios pastatų išvaizdos.
Vienas ryškiausių šios doktrinos pavyzdžių buvo Prūsijos monarchijos simboliu laikytų karališkųjų rūmų klausimas, kuris buvo nugriautas. Iš pradžių jo vietoje turėjo būti pastatytas televizijos bokštas, bet galiausiai iškilo modernistinis pastatas. Respublikos rūmai. Pastaroji po Vokietijos susivienijimo buvo nugriauta, o pastaraisiais metais atstatyta istorinė Prūsijos valdovų rezidencija.
Bet grįžkime prie Mikolajaus rajono. Įjungta 70-80-ųjų sandūroje požiūris pasikeitė Vokietijos socialistų vienybės partija į istorinės politikos klausimą, dėl ko pradėtas drąsiau naudoti prieškario paveldą. IN 1980 m jis grįžo į Unter den Linden alėją Frydricho Didžiojo jojimo statulair dešimtmečio viduryje rekonstruota Husemannstraße originale Vilhelmino stilius nuo pabaigos XIX a.
Be to, įjungta 1987 m tai buvo jubiliejus 750-osios Berlyno įkūrimo metinės. Dešimtmečiu anksčiau VDR valdžia buvo nusprendusi ją atšvęsti itin efektyviai – atstatant sugriautą Nikolaiviertelio rajoną, kuris po daugiau nei trisdešimties metų vis dar priminė gaisro vietą. Taigi tai nebuvo pati geriausia Rytų Berlyno vitrina, o už kelių žingsnių buvo Aleksandro aikštė, apsupta modernistinių dangoraižių. Atkurtas Nikolaiviertel rajonas turėjo tapti nauju miesto simboliu ir vieta, į kurią būtų galima išdidžiai atvežti užsienio pareigūnus ir turistus.
Rekonstrukcijos plano rengimo konkursą laimėjo m 1979 Günteris Stahnaskuri, dirbant prie projekto, rėmėsi tuo metu veikusio idealaus viduramžių miesto idėja. Architektas nusprendė išlaikyti originalų gatvių išplanavimą ir sukurti ištikimas kai kurių paminklų kopijas (reprezentatyviausius iš jų galima pamatyti palei gatvę Mühlendamm ir bažnyčioje Šv. Nikolajus). Įdomu tai, kad ne visi žemėlapio objektai iš pradžių buvo Nikolaiviertel vietovėje, kurios geriausias pavyzdys yra užeiga. Zum Nußbaum.
NUOTRAUKOS: Apsilankymas Šv. Nikolajus.
Likę pastatai, kaip taisyklė, laikėsi istorinio stiliaus, nors kartais ir labai laisvu būdu, todėl susidarė neįprastas architektūrinis derinys. Taip pat sunku nesusidaryti įspūdžio, kad kai kurie surenkamieji pastatai galėjo atrodyti neblogai prieš trisdešimt metų, bet šiandien atrodo jau ne taip.
Naujojo Nikolaiviertelio šerdis turėjo būti Šv. Nikolajus. Netoliese buvo pastatyta daug tradicinių užeigų, pritraukiančių vietinius ir užsienio lankytojus. Projektuodamas pastatus prie šventyklos, architektas panaudojo ir įdomų optinį triuką – kuo arčiau aikštės priešais bažnyčią, tuo mažesni pastatai, ir mes geriau matome seniausią Berlyno bažnyčią.
NUOTRAUKOS: 1. Vaizdas į Šv. Nikolajus ir „Zum Nußbaum“ užeiga; Vaizdas į bažnyčią Šv. Nikolajus ir muziejus Knoblauch namuose; 3. Aplink bažnyčią Šv. Nikolajus.
Lankymasis Nikolaiviertel
Nikolaiviertelis užima tokį nedidelį plotą, kad greitai pažinsime kiekvieną rekonstruojamo rajono kampelį. Visos gatvės yra patogios pėstiesiems, todėl verta pasivaikščioti jomis ir ieškoti įvairių architektūrinių skonių bei įvairių skulptūrų.
Nikolaiviertel vietovėje yra keletas muziejų, kurių dauguma bus išsamiau aprašyti vėliau šiame straipsnyje.
Nikolaiviertelis: lankytinos vietos ir įdomios vietos
Šv. Mikalojaus: seniausia parapijos bažnyčia Berlyne
Tai yra rajono centras bažnyčia šv. Nikolajus (vok. Nikolaikirche)kurių istorija siekia pačias Berlyno pradžias. Pirmasis pastatas, pastatytas m antrajame 13 amžiaus ketvirtyje šventykla turėjo romaninės bazilikos formą, tačiau po kelių dešimtmečių ji buvo paversta gotikine salės bažnyčia. Iš originalaus romaninio statinio iš tašyto akmens išliko tik apatinės sienų dalys ir viduryje matomas grindinys.
Bėgant amžiams bažnyčia Šv. Nikolajus buvo kelis kartus perstatytas. Pavyzdžiui, išskirtiniai du vairu dengti bokštai buvo pridėti tik antroje pusėje XIX a. Pirminio pastato pabaiga atėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai bombarduojant jis buvo beveik sulygintas su žeme. Po rekonstrukcijos m 1982-87 pastatas naudojamas pasaulietinėms reikmėms – viduje veikia muziejus, rengiami koncertai.
Muziejuje pagrindinis dėmesys skiriamas trumpam Nikolajaus rajono (t. y. Berlyno gimtinės) istorijos pristatymui bei išlikusių bažnyčios ir apylinkių skulptūrinių elementų pristatymui. Lankytojai, be kita ko, gali tikėtis originalios romaninės bazilikos maketas ir atstatyto Nikolaiviertelio rajono maketas.
Prie įėjimo gausime audiogidą anglų kalba (įskaičiuota į bilieto kainą). Apsilankymui turėtume užtrukti iki valandos. Tarp eksponatų labiausiai išsiskiria kapai ir antkapiai, taip pat statulos, kurios yra originalaus baroko altoriaus dalis. Muziejaus lobyno eksponatai, be kita ko knygos, taurės ir drabužiai. Be jų, ekskursijos pradžioje išvysime ir monetų kolekciją. Įdomus sprendimas – po kai kuriomis skulptūromis patalpintos nuotraukos, kuriose matyti jų prieškarinė išvaizda.
Tačiau pats muziejus orientuojasi į konkrečią miesto istorijos dalį ir pasaulinio lygio eksponatų jame nerasime. Tad jei turite daug laiko ir norėtumėte pamatyti originalius šventyklos dekoro elementus bei daugiau sužinoti apie jos istoriją, verta žvilgtelėti į vidų. Kitu atveju turbūt geriau kreiptis į kitas įstaigas.
Muziejus Knoblauch namuose (Museum Knoblauchhaus)
Prie bažnyčios Šv. Nikolajus stovi kampe Knoblauch namas (vok. Knoblauchhaus) Su 18-ojo amžiauskurie laimingai išgyveno karą, o gal didžiuotis seniausio esamo buržuazinio namo Berlyne titulu.
IN 1759 m Spyglių gamybos magnatas Johanas Christianas Knoblauchas įsigijo užstatytą sklypą senamiesčio širdyje. Iškart po to buvęs pastatas buvo nugriautas ir pradėtas statyti naujas trijų aukštų vėlyvojo baroko stiliaus dvaras. Pastatas – kaip ir kiti to meto miestiečių namai – pirmame aukšte buvo padalintas į komercinę dalį, o viršutiniuose – į gyvenamąją zoną. Per arti 170 metų Knoblauchhauzas buvo šios iniciatyvios šeimos gyvenimo ir verslo centras.
IN pirmaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais rezidencija buvo perstatyta klasikiniu stiliumi. Jis turėjo turėti savo dalį transformacijoje Eduardas Knoblauchas, pagal profesiją architektas, studijavęs pas Karlas Friedrichas Schinkelis.
Šiandien restauruotame name įrengtas tam skirtas muziejus stiliaus bydermeierkuri dominavo buržuazinėje interjero architektūroje pirmoji pusė XIX a. Kai kurių kambarių išvaizda, įskaitant sienų spalvą, buvo atkurta remiantis archyvinėmis nuotraukomis. Pagrindiniai eksponatai yra laikotarpio baldai ir paveikslai, taip pat informacinė medžiaga apie Knoblauchų giminės istoriją.
Iš viso per du aukštus yra keletas kambarių, kuriuos reikia aplankyti. Įėjimas į muziejų nemokamas (nuo 2022 m. birželio mėn.), tad būdami rajone nepamirškite užsukti akimirkai – juk nedažnai turime galimybę įeiti 19-tas amžius buržuazinė rezidencija. Apsilankymui muziejuje mums tereikia apytiksliai Trisdešimt minučių.
Skulptūros ir paminklai šalia Šv. Nikolajus
Aplink bažnyčią Šv. Nikolajaus, buvo atidengti keli dėmesio verti paminklai. Priešais šventyklą buvo aštuoniakampis fontanas su herbais ant kiekvienos sienos, kurio centre buvo kolona su meška viršuje. Manoma, kad tai simbolizuoja Berlyno įkūrimą, kurio simbolis yra lokys. Netoliese taip pat pamatysime bronzinę pirmojo oficialaus Berlyno antspaudo kopiją medaliono pavidalu, padėtą ant žemės.
Taip pat yra du apytiksliai 3 metrų ilgio bronzinės statulos, kurios iš pradžių buvo paminklo, vaizduojančio karalių, dalis Frederikas Viljamas III autorystė Albertas Volfas. Viena yra mokslo alegorija (sėdinti figūra su knyga ir gaubliu), o kita – vaizdavimas Klio, istorijos mūza.
Efraimo rūmai
Dekoruotas rokoko fasadu Efraimo rūmai (vok. Ephraim-Palais) priklauso gražiausiems Nikolaiviertelio pastatams. Reprezentacinis pastatas iškilo m 1762-1766 pagal dizainą Frydrichas Vilhelmas Dieterichas. Šis pavadinimas lenkų skaitytojams tikriausiai nelabai ką pasako, tačiau verta paminėti, kad architektas, be kita ko, dalyvavo garsiųjų Sansusi rūmų projekte.
Rezidencijos įkūrėjas buvo Veitel Heine Ephraim, bankininkas ir patikimas patarėjas Frydrichas Didysis. Pastatas iškilo pačiame seniausios Berlyno dalies centre, Mühlendamm ir Poststraße sankirtoje. Puikus fasadas su klasikiniais elementais (laisvai stovinčios kolonos pirmame aukšte ir piliastrai viršuje) buvo vienas didingiausių mieste.
Priešingai nei kiti Nikolajaus rajono paminklai, Efraimo rūmai dingo iš Berlyno kraštovaizdžio dar prieš karą. Jis buvo nugriautas plečiant Mühlendamm gatvę 1936 mo sutvirtinti puošybos elementai buvo išvežti į vakariniame miesto pakraštyje esančius sandėlius.
Pradėjus Nikolaiviertelio rekonstrukcijos darbus, išlikę fasado fragmentai dar egzistavo, tačiau buvo Vakarų Berlyne. Abiem pusėms pavyko susitarti, o atstatyta rezidencija buvo sustabdyta 12 metrų nuo pradinės vietos.
Šiuo metu trijų aukštų pastato interjeruose rengiamos laikinos parodos. Mūsų vizito metu vyko paroda, skirta Rytų Berlynui ir VDR.
Jojimo statula Šv. George'as kovoja su drakonu
Jis stovi Propststraße gale, prie pat Spree itin gyva jojimo statula, vaizduojanti susirėmimą Šv. Jurgis su drakonu. Aukštas ornamentas aplinkui 6 m skulptūrinė grupė – žvynuotas padaras.
I pusėje gyveno paminklo autorius XIX a skulptorius rugpjūčio bučinys. Į 1950 m paminklas stovėjo Berlyno karališkosios pilies kieme, o jį nugriovus buvo perkeltas į Friedrichshain parką. Rekonstruojant Nikolaiviertelį buvo nuspręsta, kad viena iš čia esančių aikščių būtų tinkamesnė vieta šiems darbams atlikti.
Kurfürstenhaus: buvusio Berlyno pėdsakai
Keli žingsniai į šiaurės vakarus nuo Šv. Jurgio, pamatysime raudono smiltainio fasadą, pilną detalių, priklausantį pastatui, vadinamam Kurfürstenhaus (Lenkijos princo kurfiurstas). Pastatas buvo pastatytas 1895-1897 pagal dizainą Karlas Gauzaskad posūkyje XIX ir XX a suprojektavo keletą garsių Berlyno pastatų – tarp jų ir originalų Viešbutis Adlon.
Priešais Šprė esantis Kurfürstenhaus yra vienas iš nedaugelio išlikusių prieškarinių pastatų šioje miesto dalyje ir neabejotinai išsiskiria iš surenkamų VDR konstrukcijų. Anksčiau visas upės krantas buvo užpildytas vienodai puošniais komerciniais tikslais naudojamais pastatais.
Pastatas skolingas savo vardą Brandenburgo kurfiurstas Janas Zygmuntas. Šis valdovas buvo prietaringas žmogus ir gyvenimo pabaigoje buvo tvirtai įsitikinęs, kad karališkuose rūmuose fantomas, vadinamas Baltoji ponia. Norėdamas ją pergudrauti, jis persikėlė į savo liokajų namus, esančius lygiai toje pačioje vietoje, kur šiandien stovi Kurfiurstenhauzas.
Tačiau Jano Zygmunto sveikatos būklė paskutiniais jo gyvenimo metais nebuvo pati geriausia – w 1616 m jį ištiko sunkus širdies smūgis, dėl kurio po kurio laiko valdžią buvo priverstas perduoti sūnui Jerzy Vilhelmas. Netrukus įpėdiniui perėmus valdžią, prietaringas valdovas mirė savo ištikimo tarno namuose, kur vis dar slapstėsi nuo Baltoji ponia. Šio įvykio garbei pastatytas pagal pabaigos – XIX a pastatas buvo pavadintas Princo kurfiursto namai.
Zum Nußbaum užeiga
Kitas ištikimai atstatytas paminklas – užeiga Zum Nußbaum. Tačiau ką verta pabrėžti – prieš karą jis buvo įsikūręs priešingoje Šprės pusėje, prie įėjimo į Berlynui besiribojantį Kolno miestą.
Užeigos istorija tikriausiai siekia jos pradžią XVI amžiuje. Jo pavadinimas kilo nuo riešutmedžio (vokiškai Nußbaum – graikinis riešutas), augančio priešais įėjimą.Per šimtmečius ši vieta įgijo nemažą reputaciją tarp berlyniečių ir miestą lankančių turistų.
Atstatytas paminklas stovėjo prie šiaurinės Šv. Nikolajus ir, kaip ir pirminės vietos atveju, šalia buvo pasodintas riešutmedis.
Gerichtslaube: restoranas istoriniame teismo rūmuose
Dar vienas istorinės kopijos pavyzdys pastatytas gatvėje Poststraße restoranas Zur Gerichtslaube, kuris yra … rekonstruotame teismo pastate.
Verta akimirkai pamąstyti apie originalaus pastato, kurio istorija siekia atgal, likimą 1270 m. Tai buvo laikai, kai pagal įstatymą teismo posėdžiai turėjo vykti lauke, kad visi norintys galėtų stebėti teismo procesą. Siekiant išvengti galimų problemų dėl nepalankių oro sąlygų, dėl kurių sesija gali net nutrūkti, prie viduramžių rotušės buvo statomos arkados arba statomi pastatai atviromis sienomis.
Panaši gotikinio stiliaus struktūra buvo sukurta m XIII amžiuje Berlyno rotušėje. Tačiau bėgant amžiams pastatas buvo kelis kartus perstatytas ir pabaigoje XVII a jo fasadas buvo visiškai pertvarkytas į baroko stilių.
Antroje pusėje XIX a Berlynas augo dinamiškai. Taigi buvo priimtas sprendimas statyti naują, monumentalų Raudonoji rotušė (vok. Rotes Rathaus). Jis turėjo pakeisti nuo viduramžių egzistavusius pastatus, įskaitant istorinį teismo pastatą, kuris buvo nugriautas m. 1871 m. Tačiau planai nugriauti tokį vertingą paminklą sukėlė aršias diskusijas dėl vokiečių kultūros paveldo išsaugojimo. Galiausiai buvo perduoti nugriauto pastato fragmentai Imperatorius Viljamas I., kuri atkūrė paminklą originalia gotikine forma Babelsbergo parke Potsdame.
Ir štai grįžtame prie Nikolaiviertel. Kuriant naują rajono išvaizdą, buvo nuspręsta sukurti teismo kopiją. Tačiau sumanytojai nusprendė pastatą statyti baroko stiliaus, t. y. tokį, kokį jis gavo po rekonstrukcijos. pabaigos – XVII a. Pastatas buvo pastatytas apie 150 m iš pradinės vietos ir šiandien jame yra restoranas, kuriame patiekiami vietinės virtuvės patiekalai.