Po daugelio metų tyrinėjant Atlanto vandenyno dugną ir „Titaniko“ nuolaužas nepavyko rasti visų nelaimės aukų kūnų. Laivui lūžus į dvi dalis ir jo dalims ėmus sparčiai leistis žemyn, kol galiausiai dingo po vandeniu, jūros srovės jo skeveldros ir laive buvusių žmonių kūnus išsklaidė didžiuliame vandenyno dugno plote.
Iš 2228 „Titaniko“ keleivių po nelaimės išgyveno tik septyni šimtai trisdešimt. Žuvo beveik aštuoniasdešimt procentų įgulos narių, įskaitant visus mechanikus, visą orkestrą, vyresnysis telegrafo operatorius ir kapitonas Smithas, kuris savo garbei padarė garbę nepalikti skęstančio laivo. Thomas Andrewsas, atsakingas už „Titaniko“ statybą, paskutinį kartą buvo matytas rūkomajame po dviejų nakties. Neabejotina, kad jis žuvo per avariją, nors jo kūnas nerastas. Laukdami pagalbos ant apvirtusios valties išsigelbėjo vienas iš telegrafistų ir pareigūnas.
Per avariją žuvo mažiau nei pusė pirmos klasės keleivių. Iš antros klasės keleivių daugiau nei pusė žuvo, o mažiausiai privilegijuota trečioji klasė prarado tris ketvirtadalius žmonių. „Titaniko“ gelbėjimosi valtyse tilpo 1000 žmonių, tačiau evakuacijos pradžia buvo labai neapgalvota ir chaotiška. Laivai išplaukdavo, nors dar buvo daug vietos kitiems, todėl kitos valtys buvo pavojingai perpildytos.
Į vandenį įkritę nelaimingieji mažai ką domino. Iš laivo jie bandė išsigelbėti šokinėdami ant didesnių daiktų ir baldų, kurie plūduriavo paviršiuje. Tačiau jie buvo permirkę, o temperatūra buvo tokia žema, kad juos labai greitai pražudė šaltis. Penktasis pareigūnas Geoffrey Lowe'as pasirodė esąs tas herojus, kuris išgelbėjo kelias gyvybes, suskaidęs išgyvenusius į kelias valtis ir ištraukęs žmones iš vandens. Tačiau jis neturėjo fizinių galimybių visiems padėti, todėl kiti dreifavo lediniame vandenyne laukdami pagalbos.
Panika, kuri kilo, kai visi staiga suprato „Titaniko“ likimo neišvengiamumą, privedė prie Dantės scenų. Kai kurie vyrai isteriškai bandė patekti į gelbėjimo valtis moterų ir vaikų akivaizdoje. Baimė dėl savo gyvybės užgožė moralę ir garbę. Pasigirdo įspėjamieji šūviai, kad atšaldytų jų impulsus. Kai kurie liudininkai netgi sakė, kad prieš antrą valandą nakties nuo susišaudymo žuvo keli žmonės.
Šiandien žinoma, kad daug daugiau žmonių galėtų išgyventi šią katastrofą, jei „Titanikas“ būtų aprūpintas reikiamu gelbėjimosi valčių skaičiumi. Jo dizainerių pasididžiavimas ir apgaulingas pasitikėjimas reiškė, kad nebuvo pakankamai valčių, kad būtų galima išgelbėti visus žmones ekstremalioje situacijoje. Deja, tą naktį susiklostė ekstremali situacija ir niekas negalėjo ištaisyti aplaidumo, padaryto projektuojant laivą. XX amžiaus pradžioje dar buvo visiškai pasenę reglamentai, numatę keleivių atskyrimą pagal klases.
Jeigu būtų nuspręsta gelbėti visus paeiliui, be įvestos tvarkos, būtų išgelbėta daugiau žmonių. Tačiau susiklosčius tokiai tragiškai situacijai buvo prisiminta, kad trečios klasės keleivius reikėtų atskirti nuo likusiųjų. Ar kas nors išgyvens, lėmė jo tautybė, lytis ir klasė, kuria keliavo. Pirmos klasės amerikiečiai turėjo didžiausią galimybę išgyventi. Dalis keleivių su laivu nulipo į dugną, dalis nuskendo įkritę į vandenį, daugelis nesulaukė pagalbos ir sustingo jam nepasiekę.
Laivas susidūrė su ledkalniu apie 23:40 – balandžio 14 d. Balandžio 15 d., 02.20 val., laivas nuskendo.