Jis buvo pastatytas ant uolos, kyšančios iš jūros Monemvazija (graikų kalba: Μονεμβασία) yra vienas gražiausių Graikijos Peloponeso miestų, o jo vieta iškart kelia asociacijas su garsiuoju Gibraltaru.
Anksčiau Monemvasia buvo svarbus uostas ir klestintis prekybos centras, o šiandien primena atvirą architektūros muziejų. Raudonomis plytelėmis dengti mūriniai namai, siauri praėjimai, bizantiškos bažnyčios ar jų griuvėsiai, puikūs vaizdai – visa tai susipynusi su daugybe tavernų, restoranų ir parduotuvių. Jei lankotės Peloponeso pietuose, būtų nuodėmė čia neatvykti!
Trumpa miesto istorija
Nuo saugaus prieglobsčio iki svarbiausio viduramžių Peloponeso uosto
Ieškodami miesto užuomazgų, privalome grįžti atgal VI amžiujekai Balkanų pusiasalyje pradėjo gyventi šiaurinės slavų tautos. Užpuolikai apsigyveno visame Balkanuose, užimdami derlingiausias žemės ūkio naudmenas ir priversdami čiabuvius bėgti į įtvirtintus miestus ir sunkiai pasiekiamas vietas.
NUOTRAUKOS: 1. Hagia Sophia bažnyčia; 2. Pasivaikščiojimas po Aukštutinį miestą;
Grėsmė pasiekė ir graiką Lakonija, todėl jos gyventojai nusprendė pastatyti saugią tvirtovę. Pasirinkta vieta buvo netoli pakrantės stūksanti aukšta uola, iškilusi iš jūros, kurią su Peloponeso pusiasaliu jungė tik siauras kelias. Ši uola turi 1,5 km ilgio, į 500 m pločio ir yra maždaug ūgio 200 m. Jos viršuje buvo įkurta pirmoji gyvenvietė.
NUOTRAUKOS: Monemvasia (Peloponesas) – vaikštant po Žemutinį miestelį
Monemwasia nuo pat jos įkūrimo 583 arba 584, į 1460 m (su trumpomis pertraukomis) buvo Bizantijos imperijos dalis. Bėgant amžiams miestas iš nedidelės gyvenvietės išsivystė į vieną svarbiausių Rytų Romos imperijos uostų ir prekybos centrų, kuriam pirmiausia įtakos turėjo išsidėstymas tarp Rytų ir Vakarų. Prasidėjo dinamiška plėtra X amžiujeir į XIII amžiuje imperatorius Andronikas II Palaiologas miestiečiams suteikė plačias prekybos privilegijas. Šiuo laikotarpiu buvo išplėstos svarbiausios miesto bažnyčios, šiandien žinomos tokiu pavadinimu Sofijos soboras.
NUOTRAUKOS: 1. Monemwas vaizdas; 2. Vaikščiojant po Žemutinį miestelį;
Monemvasia garsėjo savo prekyba saldus spirituotas Malmsey vynas, taip pat alyvuogių aliejus, šilkas ar natūralus raudonas dažiklis, vadinamas kermes. Jos gyventojai daugiausia dirbo su jūrų prekyba susijusias profesijas. Lankantis mieste lengviausia buvo susidurti su pirkliais, jūreiviais, staliais, laivų savininkais ir… piratais. Be jų, aukštas pareigas turėjo ir indus gaminantys amatininkai bei namus statantys akmentašiai. Aukso laikais net Monemvasia buvo apgyvendinta 60 000 žmonių!
NUOTRAUKOS: 1. ir 2. Pasivaikščiojimas po miestelį; 3. Archeologijos muziejus;
Įtvirtintas Bizantijos stiliaus miestas
Net ir šiandien didžiausias miesto pasididžiavimas yra sudėtinga įtvirtinimų sistema. Monemvasia buvo įkurta Bizantijos miesto pilių dvasia ir susideda iš trijų gynybos linijų. Aukščiausiame uolos taške (vadinama akropolis) nuolatinė citadelė kvadratinio forto pavidalu su bokštais kiekviename kampe, kuri buvo paskutinis gynybos taškas.
Jis driekėsi tiesiai po juo Aukštutinis miestas, taip pat sutvirtintas ir saugomas stačių uolų, kuriose buvo svarbiausi visuomeniniai ir religiniai objektai. Žemiau, ant uolos šlaito, iš trijų pusių apsupto sienų, buvo Žemutinis miestas. Abi dalys buvo atskirtos siena, o tarp jų patekti buvo galima tik pro monumentalius vartus, kuriuose buvo įsitaisęs garnizonas.
NUOTRAUKOS: 1. Monemwasia; 2. Pasivaikščiojimas po Aukštutinį miestą;
Tai buvo tradicinė Bizantijos miestų sistema, kurią galime stebėti ir Mystroje bei Salonikuose. Jei įsibrovėliai norėtų užkariauti Monemvaziją, pirmiausia jie turėtų prasiveržti pro Žemutinio miesto sienas, tada prasibrauti į Aukštutinį miestą, esantį ant uolos, ir galiausiai užimti citadelę.
To meto inžinierių ir architektų įgūdžius geriausiai liudija tai, kad gyventojams pavyko sėkmingai atremti arabų ir normanų invaziją m. 1147.
Šiandien matomų įtvirtinimų išvaizda – tai vėliau venecijiečių atliktos rekonstrukcijos, kuri panaudojo pirminį sienų trasą ir jas papildomai sutvirtino, prisitaikant prie naujų iššūkių, tai yra artilerijos panaudojimo ir gynybos nuo jos, rezultatas.
Vardas ir vynas
Vardas Monemvasia yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių, mone ir emvazijakuriuos sujungus būtų galima išversti kaip vienkartinis leidimas. Taip buvo dėl to, kad siauru keliu vedė tik vienas praėjimas į miestą.
Šiais laikais į salą veda eilinis tiltas, bet iki pat galo XIX a jos vietoje stovėjo keturiolikos arkos statinys su mediniu pakeliamu tiltu per vidurį, kurį pavojaus atveju buvo galima pakelti. Prieiga prie perėjos buvo papildomai apsaugota sargybos bokšteliais (kurių jau nebėra) abiejuose perėjos galuose.
Kita vertus, venecijiečiai vartojo itališką pavadinimą Malvazijatai gali būti pažįstama vyno mėgėjams. Būtent iš to ir kilo populiarus vynuogių veislės pavadinimas malvazijakuris auginamas įvairiose Viduržemio jūros (ir ne tik) vietovėse. Anksčiau Monemwasia buvo vienas pagrindinių prekybos šiuo alkoholiu centrų.
Modernūs laikai
Žlugus Bizantijai, Monemvazija buvo pavaldi venecijiečių (lot 1460-1540 ir 1690-1715) arba osmanai (1540-1690 ir 1715-1821). Pastariesiems valdant istorinės bažnyčios ir kai kurie visuomeniniai pastatai buvo paversti mečetėmis. Naujieji valdytojai taip pat išplėtė esamus įtvirtinimus, juos sustiprindami ir papildydami bastionais.
Net ir pasikeitus valdžiai Monemvasia nenustojo būti svarbiu prekybos centru, o atsižvelgiant į tuo metu vykdytus statybų projektus, netgi galima būtų manyti, kad jis klestėjo. Tik antroje pusėje Aštuonioliktas amžius, per Rusijos ir Turkijos karus miestas pateko į ekonominį nuosmukį. Galų gale 1821 metų liepos 23 d ji buvo išlaisvinta ir įtraukta į naujai susikūrusią Graikijos valstybę.
Monemvasia: ekskursijos ir praktinė informacija
Šiuolaikinė Monemvazija yra tipiškas turistinis miestelis. Deja, istoriniai pastatai išlikę tik Žemutiniame mieste, kur šiandien žavinguose pastatuose yra restoranų, parduotuvių ir viešbučių.
NUOTRAUKOS: Viena iš bažnyčių – Monemwasia
Žemutinis miestelis nėra vienas didžiausių, bet neperdedant jį galėtume vadinti atidarytas muziejus. Verta paklaidžioti po įvairias šalutines gatveles, kuriose galime rasti Bizantijos bažnyčių liekanų ir kitų paminklų.
NUOTRAUKOS: Monemwasia – pakeliui į Aukštutinį miestą
Aukštutinio miesto atveju pavieniai objektai išliko visa apimtimi, o likusieji primena tipišką archeologinę vietovę – lankytojai daugiausia gali rasti pamatus ir griuvėsius. Nepaisant to, verta pakilti į viršų, kur, be atnaujintų monumentalių vartų ir Haga Sophia bažnyčios, mūsų laukia nuostabūs vaizdai.
Panaši situacija ir su citadele, iš kurios išlikę tik likučiai. Jie tikrai bus tikras malonumas senų įtvirtinimų entuziastams, tačiau kiti gali jausti nedidelį nusivylimą. Tuo labiau, kad iš citadelės kaimynystės neatsiveria įspūdingi vaizdai, kurie galėtų mums kompensuoti pasivaikščiojimą.
Geriausia planuoti nuo nuo kelių valandų iki pusės dienos (jei taip pat planuojame pasėdėti vienoje iš tavernų ir pailsėti).
Jei atvykstame automobiliu, galima rinktis iš dviejų parkavimo variantų. Kai kurie žmonės sustoja kelio, vedančio link pagrindinių miesto vartų, pusėje. Taip pat galime statyti automobilius aikštelėse kairėje arba dešinėje tilto pusėje, iš kurių lauksime aplinkui 20 minučių pėsčiomis. Mums buvo patogiau stovėti prie tilto, todėl nereikėjo jaudintis dėl galimo užsikimšimo ir problemos išvažiuojant.
Į miestą galime patekti pro vienus iš dviejų vartų. Patogiausia eiti keliu ir įeiti pro pagrindinius vartus. Arba galime eiti pėsčiųjų taku, vedančiu link viršutinių vartų. Antrasis variantas suteiks mums geresnių vaizdų, o išvažiuodami iš miesto vis tiek pamatysime pagrindinius vartus.
Monemvasia: lankytinos vietos, paminklai, įdomios vietos
Žemutinis miestas
Žemutinis miestas (Kato Polis) buvo Monemvasia komercinis centras. Čia buvo įsikūrę amatininkų dirbtuvės, parduotuvės, pirklių ir jūreivių namai. Teritorija taip pat buvo užpildyta religiniais centrais. Iš šaltinių žinome, kad žemutinėje miesto dalyje buvo bent vienas 27 krikščionių maldos vietos: bažnyčios, katalikų vienuolijos, koplyčios ir šeimos bažnyčios. Tik kai kurie iš jų išliko iki mūsų laikų, įskaitant kai kuriuos sugriuvusius …
Tyrinėdami akmenimis grįstas gatves aptinkame skirtingų laikotarpių architektūros pavyzdžių. Tačiau originalių Bizantijos pastatų išliko labai nedaug. Dauguma pastatų kilę iš Osmanų ir Venecijos laikų, nors jie buvo pastatyti ant esamų viduramžių konstrukcijų pamatų. Šiandien istoriniuose namuose yra tavernos, parduotuvės ir apgyvendinimo įstaigos. Kai kurie restoranai turi gražias stogo terasas, kuriose galime mėgautis ir maistu, ir nuostabiais vaizdais. Visa tai papildo žavingos aikštės su medžiais (pvz., alyvmedžiais).
Žemutinis miestelis neužima labai didelės teritorijos ir po jį verta pasivaikščioti be didesnio plano.
Archeologijos muziejus
Mažai Archeologijos muziejus (graikų: Αρχαιολογική Συλλογή Μονεμβασιά) įsikūręs istoriniame pastate XVI amžiuje buvusios mečetės pastatas, stovintis pagrindinėje aikštėje žemutinėje miesto dalyje. Nors įrenginys dydžiu nesiskiria ir nesunkiai jį galime aplankyti daugiausiai per 20-30 mintai tikrai verta paziureti.
Kolekcijos pasididžiavimas – dekoratyviniai skulptūriniai elementai, išsaugoti iš Žemutinio ir Aukštutinio miestų paminklų. Ypatingo dėmesio nusipelno šie dalykai: XI amžiaus šventykla (architektūroje – ikonostaso pirmtakas), rastas vienoje iš Žemutinio miesto bažnyčių ir XII amžiaus marmurinė durų stakta nuo durų, paimtų iš Hagia Sophia.
Be jų, lankytojų laukia: istorinis šulinys, raižytas Venecijos Respublikos herbinis herbas, marmurinės plokštės, lėkštės ir kitoks porcelianas, taip pat miesto istoriją pristatančios aprašinės lentos.
aikštė ir Elkomenos Christos bažnyčia
Be Archeologijos muziejaus pagrindinėje Žemutinio miesto aikštėje, pamatysime ir atskirą varpinę, centre pastatytą patranką ir Elkomenos Christos bažnyčia (Kristaus grandinėse lenkų kalba).
Pirmoji šventykla šioje vietoje tikriausiai buvo pastatyta pirmaisiais amžiais po miesto įkūrimo, tačiau šiandien matomas pastatas dabartinę formą įgavo tik po pabaigos – XVII akai buvo pridėtas kupolas ir narteksas (uždengtas prieškambaris).
Žymiausias šventyklos paminklas yra ikona, vaizduojanti Kristaus Nukryžiavimą su antroji pusė XIV amžiaus.
IN 1979 metų lapkritis šis viduramžių meno kūrinys tapo vagių grobiu. Laimei, kitais metais piktograma buvo atkurta, bet toliau 31 metus jis atsidūrė Bizantijos muziejuje Atėnuose. Tik į 2011 m pavyko sugrąžinti ją į Monemvasia.
Portello (Jūros vartai) ir nedidelis paplūdimys
Maždaug pagrindinės miesto aikštės aukštyje yra pietiniai vartai (vadinamieji Portello). Pravažiavę jį, patenkame į nedidelę teritoriją, kuri anksčiau funkcionavo kaip uostas, kuri šiais laikais turistų naudojama kaip paplūdimys.
Rytinė gynybinės sienos dalis
Norintiems geriau pažinti Monemvasia gynybinius įtvirtinimus, verta nuvykti iki rytinės Žemutinės ribos, kur pamatysime atkurtą gynybinės sienos fragmentą (ir mes netgi galime juo vaikščioti).
Švyturys
Išėję iš miesto pro rytinius vartus galime judėti link atkurto švyturio nuo pabaigos – XIX akurio viduje yra nedidelis muziejus.
Šventųjų apaštalų koplyčia
Viena iš labiausiai neįprastų maldos vietų Monemvasia yra uoloje iškalta Šventųjų apaštalų koplyčia. Jis turi mažo ermitažo formą, kurio viduje išlikę pobizantinės sienų tapybos fragmentai.
Norėdami patekti į koplyčią, turime pasukti į dešinę nuo tako, vedančio iš Žemutinės į Aukštutinį miestą. Jei norite įeiti į vidų, turėsite lipti į uolą, bet tai neturėtų būti per didelė problema.
Aukštutinis miestas
Viršutinė miesto dalis yra visiška priešingybė apatinei. Nors vis dar yra XVII a čia buvo net 500 namų ūkių, š išlikę tik senovės archeologines vietas menantys griuvėsiai. Bizantijos laikotarpiu Aukštutinį miestą užėmė valdovai ir aristokratai. Po Venecijos valdymo vietovė prarado savo svarbą, o turkų laikais joje galėjo įsikurti tik Osmanų valdžios atstovai ir turkų kunigaikščiai.
Vingiuotas takas mus nuves į Aukštutinį miestelį, kurį pasieksime sukdami prie varpinės.
Net jei mūsų ne visai domina griuvėsiai, vis tiek verta užlipti į viršų ir mūsų laukti atsivers puikūs vaizdai į Žemutinį miestą. Tačiau nei užeigų, nei kitų turistinių objektų ten nerasime.
Monumentalus vartų kompleksas
Perėjimą tarp Žemutinio ir Aukštutinio miestų gynė monumentalūs vartai, kurie šimtmečius buvo strateginis gynybos taškas. Vartai buvo dviejų aukštų kompleksas, susidedantis iš kambarių grupės, kurią naudojo garnizonas, likęs miesto administratoriui.
Iš užrašų Nuo XVII a Turkijos keliautojas Evliy Celebi žinome, kad jo apsilankymo metu vartų patalpos buvo naudojamos kaip kariuomenės poilsio vieta ir klubas.
Vartai buvo restauruoti ir galime laisvai žiūrėti į dabar tuščias patalpas, kuriose išdėliotos aprašomosios lentos.
Hagia Sophia bažnyčia
Stovi ant stačios uolos krašto Hagia Sophia bažnyčia (Dievo išmintis) iš pradžių vadinosi Panagia Hodegetria, buvo svarbiausias iš Bizantijos religinių pastatų. Pagal tradiciją jį pastatė karališkoji dinastija m XII amžius. Bėgant amžiams pastatas buvo ne kartą keičiamas, įvyko pirmoji didelė rekonstrukcija XIII amžiuje.
Osmanų laikais šventykla buvo paversta mečete (prie pietinės sienos buvo pridėtas mihrabas, tai yra maldos niša). Paskutinė didelė rekonstrukcija buvo atlikta m XVII akai prie vakarinės pusės buvo pridėtas dviejų aukštų statinys.
Praėjusį šimtmetį šventykla buvo atnaujinta ir yra gana geros būklės. Viduje dėmesį patraukia būdingas kupolas ir sienų dekoracijų likučiai.
Cisternos, Osmanų mauzoliejus ir kiti įrenginiai
Lankydami Aukštutinio miesto liekanas aptinkame įvairių statinių - namų griuvėsius (kurie buvo dviejų ar trijų aukštų), laisvai stovinčius laiptus ar kitų visuomeninių pastatų liekanas.
Išsaugotos gana geros būklės trys istorinės cisternos, be kurių miestas negalėtų funkcionuoti, nes Monemvasia neturėjo natūralaus vandens šaltinio.
Osmanų mauzoliejus, pastatytas pirmosios Turkijos valdymo laikais (vasarą 1540-1690). Kupolinė konstrukcija yra išskirtinis Osmanų architektūros pavyzdys, kaip ir dviejų aukštų arabų pirčių (žinomų kaip hamamas) griuvėsiai.
Pasivaikščiojimo metu verta paieškoti ir Bizantijos laikų bažnyčių liekanų.
Citadelė
Citadelė buvo pastatyta ant aukščiausios uolos vietos ir veikė kaip paskutinė gynybos vieta. Konstrukcija buvo Bizantijos fortas, pastatytas pagal kvadratinį planą su keturiais bokštais kiekviename kampe. Nuo šiaurės rytų citadelės galo ilga siena baigėsi apvaliu bokštu.
Pastato sienos išliko iki mūsų laikų. Pasieksime maždaug per 15 minučių pradedant nuo vartų, skiriančių aukštutinį ir žemutinį miestelį.
Deja, citadelės kaimynystė nėra pati geriausia apžvalgos taškas – galėsime pasidairyti į žemiau esančius pastatų griuvėsius, bet aplinkui jau nesimato.
Prie tvirtovės dar Šv. XVI amžiuje šiauriniame uolos šlaite buvo įėjimas, leidžiantis patekti į Aukštutinį miestą. Tiesiog ten viduje 1564 m Maltos ordino riteriai bandė patekti į miestą, bet buvo atmušti. Po šio įvykio osmanai nusprendė užmūryti perėjimą ir pastatyti vadinamąjį Raudona siena (Mura Rossa)kuris gavo savo pavadinimą dėl jo statyboje naudoto raudono skiedinio.
