Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!
Vilniaus senamiestį itin noriai lanko turistai iš Lenkijos. Dėl viliojančių kainų ir nedidelio atstumo lenkai noriai eina apžiūrėti garsiosios Ostra Bramos ar Trijų kryžių kalno. Verta iš anksto susipažinti su Vilniaus senamiesčio istorija ir svarbiausiais jo paminklais.
Istorija
Vilniaus senamiestis liko 1994 metais įtrauktas į UNESCO sąrašą. Tačiau pažymėtina, kad tarptautinių ekspertų išskirta teritorija apima ne visą šiuolaikinį rajoną tokiu pavadinimu, o tik buvusią miesto dalį, kurios ribas nubrėžė gynybinės sienos. Būtent ten buvo išsaugoti vertingiausi paminklai, kurie šiandien džiugina lankytojus iš viso pasaulio.
Sunku pasakyti, kada Vilniaus senamiestis pasiekė ribas, panašias į šiuolaikines. Miesto teisės miestui buvo suteiktos 1387 m., o XVI amžiuje jį supo miesto sienos. Be abejo, anksčiau buvo kažkokia gyvenvietė, kuri atitiko dabartinio senamiesčio vietą. Pirmajame išlikusiame Vilniaus vaizde matome gausybę bokštų ir sienų fragmentų (deja, jų identifikuoti neleidžia prasta konservavimo būklė) – tad tikrai pilis jau tada turėjo tam tikrų įtvirtinimų. Manoma, kad šiais laikais rytinėje miesto dalyje daugiausia gyveno stačiatikiai, o vakarinėje – žydai ir vokiečiai.
Jie gana tikslūs nuo XVI a graviūros, parodančios Vilniaus pastatų išdėstymą. Šiaurinėje dalyje buvo pilies pastatai (dalis yra ant Gedimino kalno ir Žemutinės pilies papėdėje), miestas buvo apsuptas sienų žiedu ir keliais vartais. XVII amžius atnešė rimtų nuostolių – iš pradžių Vilnių nusiaubė gaisras, o paskui jį ištiko ypač smarki Rusijos kariuomenės invazija. Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, buvo apribotas ir miesto vaidmuo.
Įsibrovėliai atstatė daugybę katalikų bažnyčių, kad būtų panašios į bažnyčią, o Žemutinės pilies vietoje pastatė naujus įtvirtinimus. Pražūtį atnešė ir Antrasis pasaulinis karas bei Lietuvos įstojimo į SSRS laikotarpis. Komunistų valdžia pirmiausia buvo Vilniaus bažnyčių, kurios buvo masiškai paverstos muziejais, sandėliais ir koncertų salėmis, niokojimai. Dar ir šiandien Vilniuje galime aptikti ilgamečio nepriežiūros pėdsakų, tačiau kasmet senamiestis vis gražėja.
Istoriniai paminklai
Geriausi taškai pradėti savo kelionę yra aplink Aušros vartus. Būtent tai čia baigdavosi miesto sienos.
Aušros vartai
(Aušros vartai)
Įsikūręs valstijos pietuose būtinas lenkų piligriminėms kelionėms ir kelionėms. Viskas dėl vidaus Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdas katalikai laikė stebuklingu. Didėjantis piligriminių kelionių srautas reiškė, kad prie jo buvo pridėti vartai Šventosios Teresės bažnyčia (Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia). Šiandien jie švenčiami šventykloje mišios lenkų kalba.
Nuo vartų centro link veda Aušros Vartų gatvė. Įdomus pasakojimas apie šią vietovę užfiksuotas Adomo Mickevičiaus „Pano Tado“ išnašose. Matyt, per 1794 m. mūšius dėl Vilniaus Rusijos kariuomenė ruošėsi įžengti į centrą pro Aušros vartus. Pamatęs, kas vyksta, vienas iš miestiečių pamatė apleistą, bet užtaisytą patranką. Negalvodamas priėjo prie jos ir šovė į užpuolikus. Kaip praneša bardas, „Šis šūvis tuomet išgelbėjo Vilnių: generolas Dejow žuvo su keliais karininkais, likusieji, bijodami pasalos, pasitraukė iš miesto“. Herojaus vardas nėra tikras, tačiau kai kuriais šaltiniais jo vardas buvo Czarnobacki.
stačiatikių bažnyčia Šv. Trejybės ir bazilijonų vienuolyno
(Vienuolynas ir Šv. Trejybės cerkvė, adresas: Aušros Vartų g. 7A)
Priešingoje bažnyčios pusėje Šv. Teresė yra vartai, vedantys į buvusio bazilijonų vienuolyno vietą. Bresto unijos laikais ši šventykla buvo ginčo tarp stačiatikių ir unitų žmonių objektas. Pirmosios Lenkijos Respublikos laikais jis buvo suteiktas graikų katalikams, tačiau po caro valdžios padalijimo atidavė stačiatikių bažnyčiai. Šiandien pastatas vėl priklauso Uniatams. Po daugelio metų nepriežiūros bažnyčia atnaujinama – artimiausiu metu ji gali atgauti buvusį spindesį. Įdomu tai, kad būtent čia tai vyksta trečiosios „Dziady“ dalies veiksmas. Adomas Mickevičius prologe rašė:
Vilniuje, Ostrobramskos gatvėje, vienuolyne kun. Kun. Bazilijonas, paverstas valstybiniu kalėjimu – kalinių kamera.
Iš tiesų, XIX amžiuje caro vienuoliai užėmė kai kuriuos kambarius ir čia, be kitų, apgyvendino. laukiama filomatų ir filaretų proceso (įskaitant Adomą Mickevičių). Šalia bažnyčios yra nedidelis šiuolaikiškas pastatas, kurį galite pamatyti rekonstruota „Konrado celė“.
Šventosios Dvasios bažnyčia
(Šv. Dvasios cerkvė, adresu Aušros Vartų g. 10)
Jis yra dešinėje Ostrobramskos gatvės pusėje, už Šv. Teresės bažnyčios viena seniausių stačiatikių bažnyčių Vilniuje. Pirmasis pastatas čia buvo pastatytas 1597 m., o po Bresto unijos tai buvo vienintelė šios religijos šventykla Vilniuje. Dabartinis jo stilius – klasicizmas su matomais baroko elementais. Verta atkreipti dėmesį į gražią ikonostazę su žalia ir auksine spalvomis.
Šv. Kazimieras
(Šv. Kazimiero bažnyčia, adresas: Didžioji g. 34)
Ostrobramska gatvė veda tiesiai į Wielka gatvę (liet. Didžioji gatvė), o jos dešinėje yra seniausia barokinė bažnyčia Lietuvos sostinėje, t.y. Šv. Kazimieras. Daugelį metų jis buvo pavyzdys kuriant vėlesnes Vilniaus bažnyčias. Devynioliktame amžiuje ji buvo paversta stačiatikių bažnyčia, o jos forma buvo labai iškreipta.
Tik 1917 m. jis buvo grąžintas tikintiesiems katalikams, tačiau po Antrojo pasaulinio karo jame buvo įkurtas ateizmo muziejus. Jėzuitai bažnyčią atgavo tik 1988 m. Viduje išliko dalis originalių paveikslų ir baroko altorių. Pastebėtina, kad XVIII amžiuje čia veikė vienas kontroversiškiausių lenkų poetų, pelnęs puikaus oratoriaus šlovę - Tėvas Juzefas Baka.
Rotušės aikštė
(Senamiesčio svajonė)
Iki šių dienų išlikusi Vilniaus rotušė yra klasicistiniu stiliumi dirbančio vilniečio architekto Wawrzynieco Gucewicziaus kūrinys. XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžioje čia veikė teatras, kuriame tuo metu buvo statoma Stanislovo Moniuškos „Halka“.
Vilniaus universitetas ir Šv. Jonų bažnyčia
(Vilniaus universitetas, Šv. Jonų bažnyčia)
Nuo Rotušės aikštės važiuodami į šiaurę, pasieksime svarbiausio Vilniaus universiteto pastatus. Jį 1579 m. įkūrė karalius Stefanas Batory, o pirmieji rektoriai buvo jėzuitai Piotras Skarga ir Jokūbas Wujekas. Daugelis žymių žmonių perėjo šias garbingas sienas tarp jų: Janas Karolis Chodkevičius, Adomas Naruševičius, Jędrzejus Śniadeckis, Adomas Mickevičius, Juliuszas Słowackis ir Feliksas Koneczny. Visas išlikęs kompleksas yra įvairių architektūros stilių mišinys. Jį sudaro daugiau nei tuzinas pastatų ir 13 kiemų!
Šalia universiteto yra viena seniausių Vilniaus bažnyčių laikoma bažnyčia. Pasak legendos, jį po visos šalies krikšto turėjo pastatyti Vladislovas Jagiellovas. Per pertvaras atstatytoje šventykloje buvo renkami su lenkų kultūra susiję suvenyrai. Šiandien Šv. Jonų bažnyčia veikia kaip akademinė šventykla.
Rašytojų kampelis
(Gatvė raštinga)
Šioje mažoje gatvelėje, vedančioje į rytus nuo centro, galime pamatyti įdomią Rašytojų siena - tai yra neįprasta paminklas rašytojams ir poetams, kaip nors susijusiems su Lietuva. Ant sienos yra lentos su atvaizdais ar pasirinktų menininkų citatomis. Tarp jų, be kita ko, galima rasti ir lenkų Konstanty Ildefons Gałczyński, Adomas Mickevičius arba Czesławas Miłoszas.
Šv. Ana ir jos apylinkės
(Vilniaus Šv. Onos bažnyčia)
Rašytojų alėja nuves mus į Wilejką ant upės kranto gotikinės Šv. Ana. Nors pastatas turi palyginti naują įrangą, jis yra nuostabus ugningos gotikos stiliaus fasadas. Legenda pasakoja, kad jį pagamino architekto mokinys, kuris iš pavydo nužudė savo pavaldinį.
Galinėje pusėje yra gotikinė Šv. Pranciškus ir šv. Bernardas. Šalia bažnyčių matome Adomo Mickevičiaus statula. Paminklas čia turėjo iškilti XX a. pirmoje pusėje, tačiau ginčas (pirmasis projektas buvo parodyti nuogą poetą suplėšyta širdimi ir erelį, geriantį jo kraują) ir karo ir politikos protrūkis. pokyčiai lėmė, kad „Pano Tadeušo“ autorius buvo pagerbtas tik 1984 m.
Katedros bazilika Šv. Stanislovo Vyskupo ir Šv. Vladislovas Vilniuje
(Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo katedros bazilika)
Buvusio senamiesčio šiaurės rytinį galą užima istorinių pastatų kompleksas, išsiskiriantis iš minios. baltas Vilniaus katedros kūnas. Pastatas klasicistinio stiliaus – tai Wawrzynieco Gucewicziaus rekonstrukcijos, atliktos sugriuvus barokiniam šventyklos bokštui, rezultatas. Ji – tikras perlas pradžios baroko koplyčia Šv. Kazimieraskur palaidotas, be kita ko Lenkijos karalius Aleksandras Jagiellończyk ir Barbara Radziwiłłówna. Kartkartėmis taip pat vyksta ekskursijos su gidu į katedros požemį, kur galime pamatyti seniausius Lietuvoje paveikslus ir pagoniškos šventyklos liekanas.
Žemutinė pilis
(Lietuvos valdovų rūmai)
Matyt, jį statyti pradėjo Aleksandras Jagiellończykas, nors šaltiniuose to nėra. XVI a. pabaigos grafikos pastatas keturkampio plano su dviem kiemais ir įtvirtinimais iš Neries pusės. Pilis buvo atstatyta valdant Žygimantui III Vazai. Sugriauta per Rusijos kariuomenės invaziją, ji taip ir neatgavo savo buvusios šlovės. Gretimuose pastatuose Naujasis ir senasis arsenalo namai: Lietuvos nacionalinis muziejus ir Taikomosios dailės muziejus.
Pilies kalnas
(Pilies kalnas)
Iš tolo matome iškilusį miestą kalva su būdingu raudonu bokštu. Tai vadinama Gedimino bokštas - buvusios Aukštutinės pilies liekanos. Verta užkopti į pačią viršūnę, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas į miestą. Sezono metu čia gera įvažiuoti prieš saulėlydį – jau tada galėsime stebėti, kaip skrenda oro balionai. Į viršų galime pakilti ir specialiu keltuvu.
Trzykrzyska kalnas
(Trijų kryžių kalnas)
Trys balti kryžiai – vienas iš miesto simbolių. Pasak šaltinių, nepatvirtinta legendos, senais laikais čia buvo nukankinta vienuolių pranciškonų grupė. Trys iš jų buvo prikalti prie kryžių. Tikriausiai šių legendinių pranciškonų kankinių kultas prasidėjo tik XVII a. Mediniai jų mirties simboliai išliko iki 1869 m. pradžioje buvo pastatyti betoniniai kryžiai, kuriuos sovietų valdžia susprogdino. Šiuolaikinė baltos spalvos skulptūra datuojama 1989 mo jo pamatuose buvo užmūryti sunaikinto pirmtako palaikai.
Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje
(Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovė, adresas: ul. Dominikonų g. 12)
Ši viduramžius menanti bažnyčia nėra tokia garsi kaip kitos senamiesčio šventyklos. Dažnai sunaikinta ir atstatyta, ji prarado savo pirminį charakterį - gotikinė apsidė tai septintojo dešimtmečio konservavimo darbų rezultatas. Ir vis dėlto verta žvilgtelėti į vidų dėl ten esančio nepaprasto Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Jis nutapė Lenkų dailininkas Eugenijus Kazimirovskis kun. Michałas Sopočko ir būsimoji šventoji Faustina Kowalska. Pamaldioji sesuo neapsidžiaugė kūrinio efektu – kai kurie liudininkai net teigia, kad pamačiusi galutinį rezultatą ji sureagavo verkdama. Kazimirovskis įvedė keletą pataisymų (pvz., nupiešė kraštovaizdį gale ir pakeitė Jėzaus vaizdą). Kur kas populiaresnis pasirodė Adolfo Hyłos teptuko variantas, tačiau prie Vilniaus paveikslo ateina ir daug tikinčiųjų. Daugelis meno istorikų teigia, kad Kazimirovskio drobė meniniu požiūriu pranašesnė už Łagiewniki paveikslą.
Velykų kiaušinių paminklas
(Margutis, adresas: Pylimo g. 43)
Jis yra netoli istorinio senamiesčio ribos neįprastas paminklas. Tai didžiulis 300 kg kiaušinis nutapytas Velykų raštais. Iš pradžių skulptūra (be spalvotų raštų) stovėjo Užupio teritorijoje, tačiau ją pakeitus angelo figūra, parduota aukcione ir perkelta į dabartinę vietą. Kiek toliau matosi barokinės bažnyčios bokštai Visi šventieji.
Šv. Nikolajus
(Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, adresas: Šv. Mikalojaus g. 4)
Ši maža šventykla laikoma viena seniausių mieste, be to, išlaikė daug savo viduramžių charakteris. Išliko raudonų plytų sienos, būdingas gotikinis frontonas, viduramžių skliautas.
Šv. Kotryna
(Šv. Kotrynos bažnyčia, adresas: Vilniaus g. 30)
Liekni bokštai ir matomas iš toli barokinis fasadas tai buvusi bažnyčia Šv. Kotryna. Bėgant metams bažnyčią prižiūrėjo vienuolės benediktinės, kurios padalijimų metu rūpinosi patriotizmo ir lenkiškumo skatinimu. Po Antrojo pasaulinio karo šventykla buvo nuniokota ir apiplėšta. Kurį laiką jį valdė Dailės muziejus. 2006 m. objekto renovacija buvo baigta. Nuo tada viduje vyksta klasikinės ir kamerinės muzikos koncertai.
Vilniaus gynybinės sienos
Gynybinių sienų sistema buvo pastatyta XVI a devyneri vartai (ir vienas, vedantis į pilį). Tai buvo iki šių dienų išlikę Miednickos (Ostra) ir Subockos vartai (išliko įtvirtinimų fragmentai) ir neišlikę Rudnicka vartai, Trocka vartai, Wili vartai, Totorių vartai, Marijos Magdalenos vartai (Mokra) ir Spas vartai.
Po karo su Maskva nuniokojimo, įtvirtinimai buvo atnaujinti, pritaikant juos tuometiniam karybos menui. Būtent iš šių laikų yra kilęs iki šių dienų išlikęs Subockos vartų bastionas. Daugumą įtvirtinimų rusai išardė XVIII amžiaus pabaigoje. Prieš keliolika metų buvo padaryta daugybė brėžinių, kuriuose užfiksuota tuometinė sienų išsaugojimo būklė. Be Aušros vartų, įtvirtinimų fragmentus galima pamatyti Bokšto g. 20. Viduje yra nedidelis muziejus.
Zarzecze (Užupis)
Tiesa buvęs žydų rajonas ir dabartinė meno respublika Anksčiau jis buvo už Vilniaus senamiesčio, bet UNESCO ekspertai nusprendė įtraukti jį į saugomą teritoriją. Šiandien tai vieta, kuri po daugelio metų nepriežiūros pamažu atgauna savo žavesį ir pritraukia vis daugiau turistų.