vėliava
NATO yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, t. y. Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, santrumpa. Organizacija taip pat žinoma kaip Šiaurės Atlanto aljansas arba Šiaurės Atlanto paktas. Tai karinė sutartis, sudaryta 1949 m. rugpjūčio 24 d. pagal Šiaurės Atlanto sutartį, sudaryta balandžio 4 d. Vašingtone.
NATO ištakų reikėtų ieškoti situacijoje, kuri susiklostė pasibaigus Antrojo pasaulinio karo karo veiksmams, kai baigėsi JAV sąjungininkų bendradarbiavimas ir koalicija su Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS), prasidėjo Šaltasis karas. Tada, 1948 m., Belgija, Prancūzija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir Jungtinė Karalystė pasirašė Briuselio paktą, kuris kitais metais buvo paverstas Šiaurės Atlanto paktu.
Iš pradžių NATO turėjo būti gynybinė organizacija, kuri savo nariams suteiks saugumo jausmą komunistinių valstybių grėsmės akivaizdoje. Pagrindinė NATO sukūrimo priežastis buvo įsitikinimas dėl SSRS politikos agresyvumo ir grėsmės Vakarų Europos šalims, kurią sukėlė įvykių virtinė: 1947 m. - Kominterno įkūrimas, 1948 - komunistinis perversmas. Čekoslovakijoje ir Vakarų Berlyno blokada 1948-49 m.
Iš pradžių į NATO buvo įtraukta dešimt šalių (Didžioji Britanija, Prancūzija, Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas, Norvegija, Danija, Islandija, Italija, Portugalija, JAV ir Kanada – vadinamosios narės steigėjos). Vėlesniais metais į NATO įstojo daugiau valstybių narių. 1952 metais jis buvo išplėstas iki Graikijos ir Turkijos, 1955 metais – į Vokietiją ir 1982 metais – į Ispaniją.
1999 metais šios organizacijos struktūrose atsirado pirmosios šalys iš buvusio Rytų bloko (Lenkija, Čekija ir Vengrija). 2002 metais Prahoje vykusioje NATO lyderių sesijoje prie aljanso buvo pakviestos prisijungti ir kitos šalys: Bulgarija, Estija, Lietuva, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija. Šios šalys oficialiai prisijungė prie pakto 2004 m. kovo 29 d. 2009 m. balandžio 1 d. Albanija ir Kroatija tampa oficialiomis NATO narėmis. Paskutinė, 29-oji, narė buvo priimta 2022 m. birželio 5 d., tai buvo Juodkalnija, ir toks sprendimas buvo priimtas Briuselio viršūnių susitikime tų metų gegužės 25 d.
Iki 1990 m. NATO buvo pagrindinė Vakarų pusės politinė ir karinė struktūra konfrontacinėje, dvipolėje pasaulio sistemoje, kaip sovietinio bloko ir 1955 m. įsteigto Varšuvos pakto priešininkė. Pasibaigus Šaltajam karui pakto pobūdis pasikeitė. Pokyčiai tarptautinėje arenoje ir komunistinių valstybių bloko žlugimas atnešė pokyčius NATO strateginėse koncepcijose.
Šiandien tai veikiau antiteroristinė koalicija. Šių pokyčių pasekmė buvo vadinamoji nauja strateginė koncepcija. Jame buvo numatyta išlaikyti pakankamai konvencinių ir branduolinių pajėgų, galinčių atgrasyti galimus agresorius ir vykdyti veiklą, užkertančią kelią galimiems ginkluotiems konfliktams pasaulyje.
Taip pat dėmesys buvo skiriamas Aljanso valstybių saugumo užtikrinimui, kai kyla įvairių ir daugiakrypčių tarptautinių grėsmių (etniniai ir teritoriniai konfliktai, masinio naikinimo ginklų ir ginklų technologijų platinimas, strateginių žaliavų tiekimo nutraukimas, terorizmas ir sabotažas). Pirmieji nepriklausomi NATO kariniai veiksmai buvo intervencija į Kosovą. Po šios misijos patirties ši koncepcija buvo atnaujinta.
Šioje naujoje atnaujintoje koncepcijoje buvo pristatytos „ne pagal 5 straipsnį operacijos“, kurios pirmiausia yra reagavimo į krizes operacijos, tai yra, ginkluotųjų pajėgų operacijos, kuriomis siekiama pašalinti pagrindines krizių priežastis arba krizes, kurios kelia grėsmę regioniniam ar pasauliniam saugumui ir pažeidžia žmogaus teises (10). Kaip ir taikos palaikymo operacijose, įsikišančios pajėgos turėtų veikti nešališkai, nes jos nėra konflikto šalys.
Verta pridurti, kad NATO istorijoje buvo daug neramumų.
Nuo 1966 m. Prancūzija sustabdė savo narystę Pakto karinėse struktūrose, nes jos vadovas generolas Charlesas de Gaulle'is nusprendė sukurti savo branduolinės gynybos sistemą. Tai jiems grįžo, bet tik iš dalies, tik 1995 m. ir tik 2009 m. Panašiai Graikija pasielgė 1974-1980 m.. To sprendimo priežastis buvo konfliktas su Turkija ir Graikijos įsitikinimas, kad NATO šiuo atžvilgiu nieko nedaro. Be to, Ispanija nepriklausė karinei struktūrai nuo pat jos priėmimo į narę iki 1997 m.
Kalbant apie NATO struktūrą, pakto metu ji pasikeitė. Vykdant NATO konferencijoje (Praha, 2002 m.) numatytus susitarimus, 2003 m. pasikeitė Aljanso sprendimų priėmimo centrų struktūra. Naujoji struktūra nukrypsta nuo geografinio komandų pasidalijimo ir yra palanki valdžių padalijimui.
Operatyvinės funkcijos buvo padalytos tarp naujai įsteigtos Sąjungininkų operacijų vadovybės (ACO) ir NATO Sąjungininkų transformacijos vadovybės (ACT). Šiuo metu svarbiausias pakto valdymo organas yra Šiaurės Atlanto Taryba (NATO Taryba, kurią sudaro valstybių narių atstovai. NATO taryba gali posėdžiauti įvairiais lygiais. Ji reguliariai posėdžiauja užsienio reikalų ministrų lygmeniu) du kartus per metus) ir nuolatiniai atstovai (ne rečiau kaip kartą per savaitę).
Išimtinėmis aplinkybėmis jis taip pat gali posėdžiauti valstybių ir vyriausybių vadovų lygiu. Be NATO Tarybos, svarbiausios pakto organizacinės struktūros yra: Gynybos planavimo komitetas, Branduolinio planavimo grupė, Karinis komitetas (kuris yra aukščiausias pakto karinis organas) ir jam pavaldus karinis štabas bei Tarptautinis sekretoriatas su NATO generalinis sekretorius. NATO generalinis sekretorius yra aukščiausia politinė pareigybė Aljanse ir pagal priimtą praktiką eina civilių Europos politikų pareigas.