Turistai, kurie prieš vykdami į Italiją neskaitė vietinių papročių, gali kiek nustebti restorane gavę sąskaitą. Paprastai ten bus šiek tiek paslaptingas daiktas, vadinamas copertoo tai gali žymiai padidinti mokėtiną sumą.
Savo straipsnyje bandėme šiek tiek paaiškinti šią problemą, paminėdami itališkų barų ir restoranų taisykles.
Kas yra coperto ir kodėl geriau žiūrėti meniu apačioje?
Coperto, kurį galime išversti kaip dengimas, yra fiksuotas mokestis pridėta prie sąskaitos už kiekvienas iš svečių. Mokestis už viršelį yra kažkas normalaus praktiškai kiekviename Italijos kampelyje ir niekaip negalime iš jo išsivaduoti. Tai taikoma brangiems restoranams, mažoms restoranėliams ir kartais net paprastoms picerijoms! Išskyrus vieną išimtį, padengimo mokestį regione draudžia įstatymai Lacijus (t. y. Romoje), bet restoranai, valdantys verslą turistinėse vietovėse, dailiai bando apeiti šį įstatymą.
Ir ką mes gauname mainais? Servetėlės, stalo įrankiai ir krepšelis duonos, kuri ne visada šviežia ir skani. Taigi viskas, kas likusiame pasaulyje yra įskaičiuota į patiekalo kainą. Kartais mokestis yra susijęs su vieta – jei restorane atsiveria gražus vaizdas ar apžvalgos aikštelė, mokestis už dangą gali būti didesnis nei kaimyninėse įstaigose, kuriose šių patogumų nėra.
Verta atkreipti dėmesį – Italijoje rasime patalpų, kuriose mokestis už dangą nėra imamas. Ir tai kartais labai populiarios tratorijos, kurios šiuo faktu nereklamuoja – mes tiesiog gauname sąskaitą be šios prekės pabaigoje.
Kiek kainuoja coperto Italijoje ir ką mes gauname mainais?
Coperto dydis priklauso nuo vietos tipo – ar patalpos yra turistinėje zonoje, ar tai restoranas, o gal nedidelė užkandinė. Mes patys susitikome su aukštumos coperto iš nuo 1 € iki 5 € - kur yra labiausiai paplitusi vertė 2€. Coperto suma 3-5€ yra skirtas labiausiai turistinėms vietoms, tokioms kaip Venecija ir Kaprio sala.
Kaip nesunku apskaičiuoti, jei prie stalo sėdi keturi žmonės, sąskaitos faktūros suma paprastai yra apytiksliai 8€ nei atrodytų iš užsakytų patiekalų ir gėrimų sąrašo.
Mokestis už viršelį turėtų būti meniu, nors dažniausiai jis dedamas apačioje ir nedidelio dydžio. Ypač turistinėje vietoje verta atidžiai išstudijuoti meniu, kad mokant nenustebtumėte. Vietose, skirtose italams, nesame susidūrę su didesniu mokesčiu nei už dengimą 2,50€.
Iš kur atsirado mokestis už stalo serviravimą?
Kai kurie skaitytojai gali įsitikinti, kad stalo serviravimo mokestį pastaraisiais dešimtmečiais sugalvojo gobšūs restoranų savininkai, kurių dėka jie gali nesunkiai surinkti papildomų mokesčių iš turistų.
Nieko negali būti blogiau! Šis mokestis kilęs iš viduramžių. Jį sugalvojo užeigų, kuriose žygeiviai esant nepalankiam orui slėpėsi, šeimininkai, tačiau šeimininko pasiūlymu per daug dosniai nepasinaudojo. Taigi jie sugalvojo papildomą mokestį už galimybę sėdėti, o tai kompensavo ne tokių prabangių svečių apsilankymus.
Bėgant amžiams ši tradicija tapo tokia populiari, kad šiais laikais mokėjimas už dangą nėra netinkamas jokiam italui. Nuostaba matoma tik turistų veiduose, kurie gauna didesnę sąskaitą, nei rodo jų užsakymas…
Kiti mokesčiai – arbatpinigiai, aptarnavimas (įskaitant aptarnavimą)
Kad tai nebuvo taip paprasta – Italijoje galime susitikti ir su kitais papildomais daiktais gautoje sąskaitoje. Laimei (arba deja), tai dažniausiai nutinka įprastose turistinėse vietovėse – pagrindinėse aikštėse esančiose baruose arba Venecijoje, kur paprasti gyventojai vargu ar lankysis. Jei naudosime tik vietiniams skirtus restoranus, tai kiti mokesčiai nei coperto neturėtų stebinti.
Kitas papildomas elementas paskyroje gali būti paslauga (įskaitant servisą). Šis mokestis nėra fiksuotas, o procentas – pvz., 10% arba 20% nuo užsakymo sumos. Ją sutikome tik Lazio regione, tačiau beveik visada vengiame vietų turistiškiausiose miestų vietose. Paslaugos mokesčio dydis, taip pat ir dangtis, turėtų būti meniu.
Čia verta paminėti, kad padavėjo darbas Italijoje yra labai gerbiamas, o padavėjai dažnai būna vyresnio amžiaus žmonės, turintys didelę patirtį ir žinias: apie regioną, gaminius ir vynus. Jų atlyginimas nepriklauso nuo arbatpinigių, nėra socialinio spaudimo juos palikti.
O kada geriausia palikti arbatpinigių? Čia kiekvienas turėtų nuspręsti pats. Nedidelę krūvelę paliekame dvejose situacijose: kai padavėjas mums pataria ką nors neįprasto, ko mes patys neturėtume galimybės sužinoti, ir gavę kokį priedą. Kartais po valgio gauname naminį likerį ar sausainį, kuris neįskaičiuotas į sąskaitą. Tokiu atveju arbatpinigių visada paliekame kaip nedidelę padėkos ir įvertinimo formą.
Situacija Lazio regione
Kaip jau minėjome anksčiau – Lazio regione privalomas mokėjimas už stalo serviravimą yra neteisėtas. Leidžiamas papildomas aptarnavimo mokestis ir mokestis už suvalgytą duoną – taip savo sąskaitą kelia restoranai turistinėje Romos dalyje.
Jeigu mes gauname duonos restorane Romoje (ko nenorime) tuomet verta pasiteirauti ar ji nemokama, o jei ne – atsisakyti.
Barai ir kavinės – patogumas arba mažesnė kaina
Straipsnio pabaigoje norėtume perspėti apie kitą vietinį paprotį. Tai taikoma daugelyje Italijos barų ir kavinių mažesnė kaina valgant stovint prie prekystalio ir didesnis vartojimui prie stalo (t. y. už padavėjo sėdėjimą ir aptarnavimą).
Priemoka už sėdėjimą prie stalo dažniausiai nėra fiksuotas mokestis, kaip coperto. Dažniau kiekvienos prekės vieneto kaina yra didesnė. Daugumoje vietų skirtumas siekia 1 eurą už gėrimus ir apie 2 eurus už sausainius, tačiau madingiausiose Neapolio ar Milano kavinėse saldumynų kainos skirtumas gali siekti net ir nuo 3 iki 4 eurų.
Prie prekystalio nurodytos kainos dažniausiai galioja tik geriant ir valgant stovint. Jeigu stebime biudžetą ir norime sėsti prie stalo, prieš darant užsakymą verta pasiteirauti meniu – kad neigiamai nenustebtume galutine sąskaita.