Ponary daugeliui mūsų tautiečių yra beprasmis vardas. Tuo tarpu šiame Vilniaus rajone žuvo dešimtys tūkstančių žydų ir lenkų. Lankantis Vilniuje verta skirti bent šiek tiek laiko nukeliauti į Ponius, pagerbti mirties bausme įvykusius tautiečius uždegant žvakelę prie paminklo nužudytiesiems.
Prieškario laikai
Ponai niekada nebuvo tankiai apgyvendinti – juos lėmė rajono periferinis pobūdis ir vietovės specifika (miškai ir daug nelygios žemės). čia 1831 m. lapkričio sukilėliai šturmavo Vilnių, patyrę pralaimėjimą gausesnių rusų, kurie buvo geriau pasiruošę mūšiui, rankos. Statula tiems įvykiams įamžinti yra vietos kapinėse (Savanorių pr. 229A). XIX amžiuje ir tarpukariu tai buvo vilniečių vasaros išvykų už miesto vieta. Ponario miškuose jie lankydavosi, be kita ko. Adomas Mickevičius ir Czesławas Miłoszas (pirmasis minėjo vardą Ponary filme „Panas Tadeušas“).
Ponary-Baza
Sovietams okupavus Vilnių, naujoji valdžia pradėjo plėtoti tuščią teritoriją. Dėl geležinkelio linijos išdėstymo (čia susilieja keli bėgiai) buvo nuspręsta miške sukurti kuro bazę. Pradėta kasti gilias duobes specialiems silosams, tačiau darbai nebuvo baigti iki karo su Vokietija prasidėjimo. Taip paruošta teritorija (geležinkelio stotis ir giluminiai kasinėjimai) naujųjų įsibrovėlių panaudojo nusikalstamu būdu.
„Žmonių skerdykla“
Pirmoji egzekucija buvo įvykdyta 1941 metų liepos 4 dieną. Vokiečių kariuomenė čia šaudė Lietuvos žydus ir komunistus. Netrukus vokiečių vykdytojų vietą užėmė lietuviai, o tiksliau – kolaboranto nariai Lietuvos šaulių sąjungos šnekamojoje kalboje vadinamas šaulis. Traukiniu vežamos aukos buvo nuvestos į mišką, o po to nužudytos automato šūviais. Daliai kalinių pavyko pabėgti, todėl lietuviai pakeitė elgesį su aukomis. Nuteistieji iš pradžių buvo vedami į duobes, o tik po to nužudomi. Kadangi kūnai gulėjo silosų pakraščiuose, buvo pastatyti specialūs įtaisai, kurie stumdavo šūvį į centrą. Kūnai buvo padengti kalkėmis ir žemėmis. Szauliams buvo leista pasiimti su lavonu rastus vertingus daiktus, taip pat duodavo dideles porcijas degtinės. Ponario žmonės paniekinamai vadino žudikus „Ponaro šauliai“.
Liudininkai
Artėjant fronto linijai vokiečiai nusprendė nuslėpti bet kokius įvykdyto nusikaltimo pėdsakus. Grupei žydų ir sovietų karo belaisvių buvo įsakyta iškasti ir sudeginti nužudytųjų kūnus. Tuo pat metu vietos gyventojai, kurie galėjo ką nors žinoti apie šaudynes, buvo perkelti. Informacija apie tuos baisius įvykius gaunama iš kelių šaltinių: vietinių gyventojų pranešimų, išgyvenusiųjų liudijimų ir žydų darbininkų pranešimų.kuriems pavyko pabėgti ir išgyventi karą partizanų būriuose.
Verta paminėti Kazimiero Sakovičiaus užrašuskuris iš savo namo palėpės vykdė nusikaltimo stebėjimą, a įrašytą informaciją jis užkasė sode. Deja, šis didvyriškas Namų armijos karys neišgyveno karo, jį 1944 m. nušovė Šauliai (jo kapas yra Vilniaus Rossa). Taip pat žinomas reportažas „Ponary-Baza“ plunksnos Józefas Mackiewiczius. Autorius tapo atsitiktiniu tragiško žydų pabėgimo iš transporto liudininku.
žydai ir lenkai
„Ponario duobėse“ palaidoti įvairių tautybių atstovai, tačiau čia daugiausiai žydų ir lenkų. Dėl negausių šaltinių ir daugumos kūnų sudeginimo sunku įvertinti tikslų nusikaltimo mastą. Dažniausiai kalbama, kad miškuose prie Vilniaus buvo nužudyta nuo 56 000 iki 70 000 žydų ir nuo kelių iki 20 000 lenkų. Čia žuvo lenkų inteligentijos atstovai (gydytojai, teisininkai, mokslininkai), pogrindžio organizacijų nariai. Tarp žuvusiųjų buvo nušautas per savo aštuonioliktąjį gimtadienį, Bronislovas Komorovskis – būsimojo Lenkijos prezidento dėdė.
Ponary (Panerių) – kaip ten patekti? (atnaujinta 2022 m. rugpjūčio mėn.)
Lengviausias ir greičiausias būdas pasiekti memorialo vietą traukiniu. Bilietą reikia pirkti Vilniaus traukinių stotyje iki Panerių stoties (kaina nuo 0,60 € iki 0,85 €). Išlipę iš traukinio einame bėgiais į vakarus apie kilometrą. Atminimo vietos adresas yra Agrastų g.15A.
Vairuoti autobusu tai kiek sudėtingiau. Vykdykite nurodymus iš centro link Žemųjų Panerių kilpos. Mes ten pateksime 15 troleibusu iš geležinkelio stoties (stop Stotis) arba 4, 6, 12 troleibusai (pvz. iš stotelės Simono Konarskio g.). Po to, kai ten pateksite turime persėsti į 8, 20, 51 autobusus. Tada išlipame Aukštųjų Panerių stotelėje, pereiname tiltą per bėgius, tada sukame į dešinę ir sekame bėgiais.
Ponary (Panerių) - ekskursijos
Šalia įėjimo į buvusių egzekucijų teritoriją yra nemokama automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje galime palikti savo automobilį. Priešais automobilių stovėjimo aikštelę matome du paminklus: dešinėje pusėje betoninis užrašas Panerių memorialai, kairėje trys akmeninės lentos su informacija apie nusikaltimą lietuvių, jidiš ir rusų kalbomis (tekste minima 100 000 nužudytų, iš jų 70 000 nužudytų žydų).
Apžvalginis maršrutas sukasi į kairę, bet paminklas sušaudytų lenkų atminimui yra dešinėje, šalia geležinkelio bėgių. Nedidelį altoriaus formos paminklą su kryžiumi juosia sienos su lentomis, kuriose iškalti keli šimtai atpažintų aukų vardų.
Nusprendę pasukti į kairę už automobilių stovėjimo aikštelės, pateksime į nedidelę Muziejus (pakeliui, pravažiuojant miško gilumoje esantį paminklą žuvusiems Lietuvos partizanams atminti). Įstaiga dirba, išskyrus pirmadienius ir šeštadienius, nuo 9:00 iki 17:00 (penktadieniais nuo 9:00 iki 16:00). Valstybinių švenčių dienomis muziejus nedirba, dieną prieš šventę – 16:00 val. (Atnaujinimas 2022 m. rugpjūčio mėn.) Šios valandos taikomos tik muziejaus parodoms, paminklai nusikaltimų vietose yra po atviru dangumi ir čia galime atvykti bet kuriuo paros metu. Be minėtų paminklų, miške yra dar keletas lentų ir skulptūrų. Pamatysime ir duobes su rekonstruotomis platformomis kūnams nešti. Viešėdami Ponary, turėtume nepamiršti elgtis oriai – pagarba yra visiems nužudytiesiems, nepaisant jų kilmės!
