Gyvenamoji vieta (Ger. Residenz) in Viurcburgas yra vienas svarbiausių baroko paminklų Vokietijoje ir visoje Europoje. Ir ką verta pabrėžti, šis yra įspūdingas 18-ojo amžiaus rūmai buvo pastatyti vos per keliasdešimt metų! Šiandien pastatas lankytojus džiugina savo architektūra ir nuostabiomis dekoracijomis, įskaitant didingas Venecijos menininko freskas. Giovanni Battista Tiepolo.
Viurcburgo rūmai – tai daugybės stilių derinys: vokiškasis ir Vienos barokas, dekoratyvus interjero stilius, žinomas iš šiaurės Italijos, ir prancūziškas požiūris į pilių ir rezidencijų statybą. Dėl šio derinio galutinis rezultatas tampa unikaliu meno kūriniu visoje Europoje.
1981 m. buvo įregistruota gyvenamoji vieta UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Istorija
Įsikūręs viduje Šventoji Romos imperija Viurcburgą šimtmečius valdė princas-vyskupas, kuris sėdėjo ant įtvirtintos kalvos m. Marienbergo tvirtovė.
Pirmosios konkrečios idėjos pakeisti Viurcburgo vyskupų kunigaikščių būstinę atsirado pabaigoje XVII akai seni butai nebėra patogūs ir praktiški. Visų pirma – vieta ant kalvos gintis nuo apgulties nebebuvo toks svarbus privalumas, o istorinį senamiestį tuo metu jau supo daugybė bastionų ir įtvirtinimų. Antra – buvusioje tvirtovėje patalpų tiesiog neužteko.
Netrukus po sprendimo priėmimo buvo pastatyta pilis, kuri taps nauja valdovų rezidencija, tačiau naujasis pastatas negavo valdančiojo vyskupo pritarimo. Šios struktūros fragmentai išliko iki šių dienų ir yra šalia esančios struktūros dalis Rozenbacho rūmai (vok. Rosenbachpalais). Tik kito amžiaus pradžioje princo vyskupo finansinės sėkmės Johanas Philippas Franzas von Schönbornas lėmė sprendimą statyti naują reprezentacinę rezidenciją.
Projektuoti rūmus buvo pakviestas siekiantis vietos architektas Baltazaras Neumannas. Jo nedidelė patirtis kartu su noru mokytis pasirodė mirtinai veiksmingas mišinys. Neumannas išvyko į Paryžių, norėdamas sužinoti apie prancūzų architektūrą, ir pasinaudojo patyrusio Vienos architekto parama, kurdamas savo naują rezidenciją. Johanas Lucasas von Hildebrandtas (Vienos Belvederio įkūrėjai) ir iš Frankonijos Johanas Maksimilianas fon Velšas.
Rezidencijos statyba, atsižvelgiant į jos dydį ir architektūrinį postūmį, buvo itin trumpa. Neumannas buvo įdarbintas 1719 m, in 1720 prasidėjo statybos, o m 1744 jau stovėjo visas pastato griaučiai. Per metus 1752-1753 garsios freskos Tiepolo, ir 1780 m baigti visų patalpų apdailos darbai. Tačiau vyskupų kunigaikščiai nauja vieta džiaugėsi neilgai – tik po keliolikos ar keliolikos metų Napoleono kariuomenė pasiekė miesto ribas, o m. 1802 m vykstant Bavarijos sekuliarizacijai, visos vyskupinės valstybės buvo iširusios. Barokinė rezidencija patiko pačiam Napoleonui, o Viurcburgą perdavus Bavarijai, rūmai tapo oficialia Bavarijos karalių rezidencija.
Rūmų kompleksas smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Per sąjungininkų bombardavimą su 1845 metų kovo 16 d Senamiestyje buvo sugriauta 90 procentų pastatų, sudegė dauguma rezidencijos kambarių. Palėpėje kilęs gaisras nusiaubė beveik visus imperatoriškuosius butus, kurie buvo užpildyti mediniais elementais ir dekoracijomis. Laimei, svarbiausi kambariai su Tiepolo darbais išliko nepažeisti. Visa tai dėka tvirtos lubų, ant kurių jie buvo nudažyti, struktūros!
Pasibaigus karui iš rūmų buvo išvežti svarbiausi baldai, kurių dėka po karo juos buvo galima perkelti atgal. Pilna rūmų rekonstrukcija truko kelis dešimtmečius ir buvo baigta 1977 m.
Svarbiausi kambariai ir rūmų interjerai
Viurcburgo rezidencijoje jų yra daugiau 300 kambarių, iš kurių apytiksliai 40 galime aplankyti – vieni arba su gidu. Ir nors dauguma kambarių atrodo ne visai taip, kaip antroje pusėje 18-ojo amžiausdaugeliui jų buvo atkurtas originalus architektūrinis stilius. Elementai, kurių nebuvo galima pašalinti, pavyzdžiui, radiatoriai, buvo pakeisti to laikotarpio ekvivalentais, surinktais iš kitų rūmų.
Dvi svarbiausios vietos: Didieji laiptai ir Imperatoriškoji salė išliko nepažeistos ir atrodo taip pat, kaip tada, kai buvo pradėtos naudoti.
Į ką verta atkreipti dėmesį?
Sodo salė (Sala Terrena) - kambarys pirmame aukšte, apsuptas kolonų ir papuoštas gražia lubų freska.
Puikūs laiptai - viena žinomiausių rūmų dalių yra Didieji laiptai, kuriuos puošia didžiausia pasaulyje lubų freska, kurią sukūrė Venecijos gyventojas Giovanni Battista Tiepolo. Savo kūryboje menininkas panaudojo keturių žemynų motyvą, kurių kiekvieną vaizduoja senovės deivę primenanti moters personifikacija.
Kiekvienas žemynas – Amerika, Azija ir Afrika – pristatomas šiek tiek pretenzingai, o tai šiandien gal kiek šokiruoja, tačiau tokius tuomet matė Europos gyventojai. Pavyzdžiui, amerikiečiai pristatomi kaip nepadorūs laukiniai, nors darbo rašymo metu ten jau buvo keli universitetai. Europai savo ruožtu atstovauja grakštus teismas. Kai kurie skaitytojai gali susimąstyti, kad trūksta Australijos, tačiau kūrinio kūrimo metu tai nebuvo žinoma.
Tiepolo metais sukūrė savo šedevrą 1752-1753. Darbas turi dydį 18 x 30 metrųkuri yra arti 600 kvadratinių metrų. Atidžiau pažvelgę į rūmų figūras, pamatysime rezidencijos architektą Baltazarą Neumanną (sėdi su šunimi), Tiepolo (raudona kepure ir paltu, šalia sėdi jo sūnus) arba patį vyskupą. .
Baltoji salė - salė, jungianti Didžiuosius laiptus su Imperatoriška sale. Viduje išsiskiria dailios tinko ir rokoko dekoracijos. Sunku patikėti, kad anksčiau ši patalpa buvo naudojama kaip sargyba!
Imperatoriškoji salė - svarbiausias rūmų kambarys, taip pat papuoštas nuostabiomis Tiepolo freskomis. Šį kartą scenose kalbama apie svarbius Šventosios Romos imperijos istorijos įvykius, vykstančius Viurcburge, įskaitant imperatoriaus vestuves. Frederikas Barbarossa Su Beatričė ir Burgundijalaikomas 1156. Įdomu tai, kad jaunosios poros vestuves dovanoja … vyskupas, kuris įsako statyti rezidenciją! Antroji scena susijusi su arkivyskupijos kūrimu Viurcburge. Įdėmiai įsižiūrėjus pastebime, kad menininkė panaudojo daug įdomių efektų, skleidžiančių trimačius elementus – pavyzdžiui, užuolaidos viršuje iš tiesų yra tinko dekoracijos, o ne pakabinama medžiaga.
Pietų imperijos apartamentai - šie kambariai yra prieinami tik ekskursijos su gidu metu. Beveik visi jie buvo sunaikinti per gaisrą ir atstatyti po karo. Viduje, be kita ko, yra prieškambaris, užpildytas didžiuliais kabaniais kilimais, vaizduojančiais Aleksandrą Didįjį. Užuominos apie didįjį lyderį turėjo prislėgti tuos, kurie laukia auditorijos. Kilimai buvo gaminami Briuselyje, kuris garsėjo tokių dekoracijų gamyba.
Įdomus kambarys yra ir pati auditorija su pakabintu kilimu, vaizduojančiu Veneciją ir kvapą gniaužiančiu Blizgesio kabinetas pilna scenų iš Azijos, įskaitant Kiniją ir Japoniją.
Imperatoriškaisiais kambariais, be vyskupo buveinės, taip pat naudojosi Šventosios Romos imperijos imperatoriai savo oficialių vizitų metu. Dėl šios priežasties jas puošiant negailėta nei biudžeto, nei žmogiškųjų išteklių.
Šiaurės imperijos butai - be kambarių į pietus nuo Imperatoriškosios salės, butai buvo ir šiaurinėje pusėje. Šio sparno darbai prasidėjo m 1743 m valdant kunigaikščiui vyskupui Friedrichui Carlui von Schönbornui ir truko tik dvejus metus. Skubą lėmė vizitas Pranciškus Ikas viduje 1745 m jis turėjo būti paskirtas imperatoriumi. Kai kurios patalpos buvo pakeistos po 1745 m. – galiausiai šio sparno darbai buvo baigti 1772 m. Šiaurinė dalis išsiskiria prislėgtomis sienų spalvomis ir spalvingomis dekoracijomis.
Deja, šioje rūmų dalyje praktiškai visos lubos ir grindys buvo sudegintos. Iki 1974 metų buvo restauruojamos ir perstatomos senosios tinkuotos dekoracijos. Tačiau didelė dalis baldų yra originalūs, nes jie buvo pašalinti iš rūmų prieš bombardavimą.
Bendras imperatoriškosios salės ir abiejų pusių butų ilgis iki 160 metrų.
meno galerija - kolekcija buvo eksponuojama kai kuriuose kambariuose šiaurinėje rūmų dalyje XVII ir XVIII a Venecijos menininkų darbai. Nepaisant mažesnės Venecijos Respublikos svarbos šiuo laikotarpiu, iš šio miesto kilusi tapybos mokykla buvo viena iš dominuojančių mokyklų Europoje.
Čia randame paties kūrinių Tiepolokurį nutapė būdamas Viurcburge, bet ir jo sūnų Giovanni Domenico Tiepolo jeigu Ticianas.
14 Osmanų imperijos sultonų portretų kolekcija tikrai yra originali parodos dalis.
Apsilankymas rezidencijoje (atnaujinta 2022 m. liepos mėn.)
Įėjimas į gyvenamąją vietą yra apmokamas ir išlaidos 7,50€. Vaikai iki 18 metų įleidžiami nemokamai. Rezidencija dirba nuo balandžio iki spalio nuo 9:00 iki 18:00 ir kitais mėnesiais nuo 10:00 iki 16:30. Paskutinis įėjimas galimas likus 30 minučių iki uždarymo.
Kai kurie kambariai yra prieinami visiems. Tai apima: Didieji laiptai, Imperatoriškoji salė, šiaurinėje dvaro dalyje esančios teritorijos (įskaitant šiaurinius imperatoriškus apartamentus) ir meno galerija. Šiuose kambariuose galime rasti aprašymus anglų kalba.
Imperatoriškųjų apartamentų pietinė dalis (su veidrodžių kabinetu) pasiekiama tik ekskursijos su gidu metu, kuri įskaičiuota į kainą. Be įėjimo į uždaras patalpas, kelionės metu gidas plačiau papasakos apie freskas, parodys įvairius paslėptus elementus ir alegorijas. Tikrai verta savo dieną derinti prie lankymo valandų. Be kelionės daugumos skonių nepastebėsime.
Ekskursija anglų kalba kasdien vyksta kun. 11:00 ir 15:00ir nuo balandžio iki spalio taip pat 13.30 ir 16.30 val. Į kelionę registruotis nereikia, tiesiog privažiuojame įėjimą į Didžiuosius laiptus. Lankytinos vietos užtrunka mažiau nei valandą (apie 45-55 minutes).
Rezidencijoje taip pat rengiamos ekskursijos vokiečių kalba. Nuo balandžio iki spalio kas 20 minučių, kitais mėnesiais – kas 30 minučių. Paskutinis prasideda likus valandai iki uždarymo.
Likusius kambarius aplankysime maždaug po 45-50 minučių. Nepamirškite gerai planuoti savo laiko ir skirkite jo laiku.
Viso apsilankymo metu (rezidencija, sodai, koplyčia, galbūt universiteto muziejus) mums reikia iš 2-3 valandas.
Rezidencijoje negalime vaikščioti su kuprinėmis ar bagažu. Laimei, bagažo dėžes galime naudoti vietoje. Tam mums reikia 1 € arba 2 € monetos, kurią atgausime išsinešę bagažą.
Rezidencijoje griežtai draudžiama fotografuoti.
Rūmų koplyčia (vok. Hofkirche)
Pietinėje rūmų dalyje pirmame aukšte yra nedidelė rūmų koplyčia. Ne kiekvienas turistas žino apie jo egzistavimą, nes įėjimo durys yra kitoje vietoje nei pagrindinis įėjimas į rezidenciją. Mūsų apsilankymo metu, nepaisant minios aikštėje ir pačiuose rūmuose, koplyčioje nebuvo nieko, išskyrus mus.
Koplyčią, kaip ir likusią pastato dalį, suprojektavo Baltazar Neumann. Šventykla buvo pašventinta 1743 m. Iš pradžių koplyčia nebuvo bažnyčia, todėl trūko vietų išpažinčiai ir iš pradžių trūko sakyklos, kuri atsirado tik praėjus 30 metų po pašventinimo.
Įėjus į vidų, blizgučiai ir turtai gąsdina. Svarbiausi rūmų menininkai dirbo prie interjero dekoracijų. Gražios freskos, gausiai dekoruotos kolonos (22, su gausiai dekoruotais senovinio stiliaus antgaliais), paveikslai ir altoriai – kiekvienas atskirai meno kūrinys!
Du Tiepolo paveikslai laikomi didžiausiais koplyčios lobiais: „Marijos ėmimas į dangų“ ir „Angelų maištininkų kritimas“. Dailininkas juos piešė žiemą 1752 mkai dėl šalto žiemos oro jam teko nutraukti freskų darbą Imperatoriškoje salėje. Ypač vertas dėmesio 5,70 metrų aukščio ir 2,50 metrų ilgio kūrinys pavadinimu „Maištingų angelų kritimas“, kuris yra vienas geriausių šio menininko meniškumo pavyzdžių.
Pagrindinį altorių supa dviejų vietinių šventųjų skulptūros – Šv. Kilianas ir Šv. Burkhardas, pirmasis Viurcburgo vyskupas.
Būnant ten verta pažvelgti ir į virš choro esančias lubų freskas, kuriose pavaizduotos šventųjų – Kilmano, Colmano ir Totnano – figūros, atnešusios krikščionybę į dabartinės Frankonijos sritį.
Įėjimas į koplyčią yra pietiniame vidiniame kieme. Įėję koridoriumi turime eiti į parduotuvę su įėjimu į koplyčią. Šventykla dirba rezidencijos darbo valandomis.
Sekmadieniais ir švenčių dienomis nuo 11:30 iki 13:15 koplyčioje vyksta katalikiškos Mišios ir lankytis negalima.
Rūmų sodai (vok. Hofgarten)
Rezidencijos gale ir pietinėje pusėje yra gražūs sodai, kurie buvo sukurti baigus rezidencijos statybas valdant kunigaikščio vyskupui. Adomas Friedrichas fon Seinsheimas. Seinsheimas pasikvietė Johanną Prokopą Mayerį iš Čekijos, kuris pradėjo dirbti kaime 1770 m.
Vakarinė sodų dalis sukurta naudojant esamus barokinius bastionus ir šiek tiek pakyla į viršų, nuo kurios galime žvelgti į tvarkingai apkarpytus medžius, rezidencijos fasadą ir tolumoje atsiveriančią miesto panoramą.
Pietinė sodų dalis – oranžerija ir dirbtinis tvenkinys, apsuptas tolygiai besiskiriančiomis gatvelėmis. Eidami rytine sodo dalimi vėl ir vėl susiduriame su rokoko stiliaus skulptūromis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į gražiai dekoruotus geležinius vartus, vedančius į sodą.
Įėjimas į sodus nemokamas. Sodai dirba kasdien nuo ryto iki sutemų (daugiausia iki 20:00, gegužę iki 19:30).
Martino von Wagnerio muziejus
Pietinėje rezidencijos dalyje yra dar viena mažiau žinoma atrakcija – universitetas Martino von Wagnerio muziejus. Objektas veikia nuo tada 1963 m ir yra vienas didžiausių universitetų muziejų Europoje.
Muziejus suskirstytas į tris sritis:
- antikvarinių daiktų kolekcija (vok. Antikensammlung) su kelių šimtų eksponatų kolekcija iš Egipto, su vazomis ir keramika iš Graikijos (iš skirtingų laikotarpių, nuo Mikėnų laikų iki helenizmo epochos) ar romėnų kapų elementais; kolekcijoje taip pat yra artefaktų iš Kipro ir Azijos bei kitų vertingų radinių,
- tapybos galerija (vok. Gemäldegalerie) su vokiečių, olandų ir italų meistrų darbais,
- paveikslų galerija (vok. Graphische Sammlung) su per tuziną tūkstančių piešinių ir spaudinių.
Šiuo metu lankytojams prieinama tik pirmoji, o kitose dviejose vyksta atnaujinimo darbai. (atnaujinta 2022 m. liepos mėn.)
Įėjimas į muziejų tai nemokama. Antikvarinių daiktų kolekcija dirba nuo antradienio iki šeštadienio nuo 10:00 iki 17:00 ir sekmadienį nuo 10:00 iki 13:30.