Protestantų katedra Berlyne ji labai dažnai nepastebima arba atsainiai aprašoma vadovuose. Gaila, nes yra viena įdomiausių Vokietijos sostinės šventyklų. Išdidžioji jo forma aiškiai matoma iš Muziejų salos apylinkių.
Berlyno katedros istorija
Iš pradžių šioje vietoje buvo pilies bažnyčia, tarnavusi Reicho rinkėjams. Greičiausiai iki kolegialios bažnyčios orumo ji buvo pakelta XV a. Vokiečių kunigaikščiams atsivertus į protestantizmą, šventykla pradėjo tarnauti naujai religijai. Tačiau XVIII amžiuje buvo tokios baisios būklės, kad buvo įsakyta ją nugriauti. Netoliese Frydrichas II Didysis įsakė pastatyti naują barokinę bažnyčią, į kurią buvo perkelti karstai su Reicho kunigaikščių ir kurfiurų lavonais.. Didėjanti Berlyno ir visos Prūsijos svarba XIX a šios šalies valdovai laikė šventyklą nepakankamai reprezentatyvia. Taigi buvo priimtas sprendimas finansuoti naujos bažnyčios statybą, kuri taptų Hohencolernų šeimos laidojimo vieta. Dėl finansinių problemų planai buvo kelis kartus atidėti, o galiausiai jų įgyvendinimo ėmėsi Frederikas Viljamas IV. Buvo kalbama, kad valdovas norėjo savo „savo“ bažnyčios, kuri galėtų konkuruoti su Šv. Petro Romoje ir Šv. Paulius Londone. Jis tapo vyriausiuoju architektu Julius Carlas Raschdorffastačiau jis turėjo veikti spaudžiamas Frederiko Viljamo, kuris labai domėjosi darbo eiga ir forsavo savo idėjas. Nepaisant to, katedra buvo paruošta po 11 metų – darbai baigėsi 1905 m. Visa kaina viršijo 11 milijonų markių (atsižvelgiant į tuometinę pinigų vertę, tai buvo suma, lygiaverčiai šiandieniniams 180 milijonų eurų), o visi pinigai buvo iš valstybės iždo (Frederickas Williamas buvo oficialus šios organizacijos vadovas). Senosios Prūsijos sąjungos evangelikų bažnyčia). Katedra patiko ne visiems – Protestantai, mėgstantys baltas sienas ir tausojančias detales, ją kritikavo dėl perdėto puošnumo ir veržlaus „bizantiškumo“.
Šventyklos pabaigos dienos prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Po vieno iš sąjungininkų antskrydžių bažnyčia užsidegė. Didelė kupolo dalis buvo sunaikintao tai savo ruožtu lėmė vidaus ir kriptų pažeidimus. Atstatymas prasidėjo praėjus tik ketveriems metams po karo pabaigos ir truko iki 1993 m. Jo poveikį kritikavo kai kurie meno istorikai, kurie kaltinti renovatorius per dideliais pakeitimais, palyginti su pirmine paminklo išvaizda. Planuojama bažnyčią atkurti į buvusį pavidalą, tačiau kol kas jie neįgyvendinti.
Katedros Berlyne planas ir forma
Nepaisant antivatikano Reicho protestantų bažnyčių požiūrio, Berlyno katedros išvaizda aiškiai nurodo Šv. Petras Romoje. Pagrindinis plano taškas yra milžiniškas kupolas su keturiais mažesniais kupolais aikštelės kampuose. Pagrindinis įėjimas (iš Lustgarten pusės) remiasi į didžiulę arką, po kuria yra mozaika, vaizduojanti Kristų, apsuptą vargšų ir neįgaliųjų (tarp jų vokiečių karo invalidas). Iš šventyklos galo (su maža apside) atsiveria vaizdas į Šprė upės krantą. Virš įėjimo yra dvi citatos iš Biblijos vokiečių kalba:
„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ ir „Nes viskas, kas gimė iš Dievo, nugali pasaulį“.
Fasadą ir kupolą puošia daugybė skulptūrų – Kristus, šventieji ir angelai žvelgia į Berlyno gyventojus ir Muziejų salą lankančius turistus.
Interjeras
Sukurta aštuonkampio plano interjeras atrodo kiek ankštas ir mažesnis, nei skelbia didžiulis fasadas. Tačiau iš kitos pusės – Berlyno katedros centras jis apakina ornamentų gausa, tinku ir auksavimu. Svarbiausi paminklai ir interjero elementai yra:
- altorius - Jį suprojektavo Frederikas Augustas Stüleris prieš statant dabartinę katedrą. Viskas pagaminta iš balto marmuro ir onikso. Už altoriaus matome trys vitražai atstovaujantys Jėzaus gyvenimo scenos – Gimimas, Nukryžiavimas ir Prisikėlimas.
- kupolas – Tai bene vienas įspūdingiausių Berlyno katedros elementų. Turi 70 metrų aukščioir viduje jis išklotas mozaika, kurią sudaro daugiau nei 500 000 plytelių! Oro antskrydžiai sunaikino didžiąją dalį mozaikos, bet, laimei, jos planai išliko, o tai leido tiksliai atkurti šį meno kūrinį. Žemiau kupolu ant kolonų viršūnių matome keturių reformacijos kūrėjų: Martino Liuterio, Filipo Melnchtono, Jano Calvino ir Huldrycho Zwniglos statulos. - organai – Kai buvo atidaryta katedra, vieni didžiausių vokiškų vargonų buvo didžiausias tokio tipo instrumentas Vokietijoje. Jiems priklauso 7269 vamzdžiai ir 113 balsų.
- Hohencolerno kripta - Jame sulankstytas 94 Vokietijos valdovų ir Reicho rinkėjų organai – tarp jų kurfiurstas Džonas Ciceronas (1455–1499), didysis kurfiurstas Frederikas Vilhelmas I (1640–1688) ir karalius Frederikas Vilhelmas I (1688–1740). Čia paskutinį poilsį rado ir Prūsijos karalienės bei princesės, tokios kaip Zofia Charlotta Hanoverka ir Elžbieta Charlotta Wittelsbach. Dalis sprogdinimo metu apgadintų karstų neatstatyti.
Berlyno katedros lankymas
Įėjimas į katedrą yra mokamas ir išlaidos 7 eurai (5 eurų sumažintas bilietas). Tarnybos metu į vidų galime patekti nemokamai, bet tik tuo atveju, jei joje dalyvausime. Apsilankyti pamaldų metu griežtai draudžiama.
Taip pat galime nusipirkti bilietą į vieną iš daugybės šioje šventykloje vykstančių koncertų. Jų kainos gana įvairios (nuo 8 iki kelių dešimčių eurų).