Apie sraiges – 10 įdomių įdomybių vaikams

Anonim

Sraigės yra žavūs gyvūnai, gyvenantys visoje žemėje: nuo laukinių, atogrąžų ir drėgnų vietovių, per vėsias ir nepasiekiamas vietas iki gilių vandenynų gelmių. Pristatome 10 unikalių įdomybių apie sraiges!

1. Sraigių grupė yra išskirtinai gausi ir įvairi. Apskaičiuota, kad visame pasaulyje yra daugiau nei 100 000 skirtingų sraigių rūšių.

2. Sraigės gyvena įvairiose aplinkose. Dauguma jų gyvena sausumoje, tačiau daug rūšių gyvena jūrose ir vandenynuose bei gėlo vandens telkiniuose (pvz., ežeruose ir tvenkiniuose).

3. Lenkijoje yra apie 200 rūšių sausumos sraigių, 50 rūšių gėlavandenių sraigių ir 6 rūšys, kurios gyvena sūriuose Baltijos jūros vandenyse.

4. Didžiausia sausumos sraigė pasaulyje yra afrikinė achtina. Jis gali sverti iki 5 kg, o jo šiek tiek pailgas apvalkalas siekia 30 cm ilgį.

5. Didžiausia jūrinė sraigė (o kartu ir didžiausias visos sraigių grupės atstovas) yra Kalifornijos vandens kiškis. Jis gali būti iki 90 centimetrų ilgio ir sverti daugiau nei 7 kilogramus!

6. Sraigės neturi ausų ar kitokio tipo klausos aparato. Jų regėjimas taip pat ne pats geriausias: jie mato plotą vos už kelių – kelių centimetrų.

7. Yra sraigių rūšių, kurios turi specializuotus itin efektyvius gynybos mechanizmus. Be kita ko, jie gali sušvirkšti toksiną į plėšrūnų organizmą specialiu nuodų smaigaliu.

8. Viena gražiausių sraigių pasaulyje yra mėlynasis drakonas (dar žinomas kaip jūros kregždė arba mėlynasis angelas). Ši nuodinga sraigių rūšis daugiausia gyvena šiltuose Afrikos ir Australijos vandenyse. Jis pasiekia 1–3 cm ilgį ir pasižymi neįprasta forma bei intensyvia mėlyna spalva.

9. Kai kuriose šalyse sraigės yra populiarus delikatesas. Jie, be kita ko, valgomi Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje ir kai kuriose Afrikos šalyse. Vis dažniau jų galima paragauti ir Lenkijoje prancūzų ir Viduržemio jūros restoranuose.

10. Sraigės ne veltui išskiria daug bespalvių gleivių. Jo dėka jie gali lengviau judėti ant žemės. Jie dažnai naudoja vieną kartą sukurtą „taką“, kad neeikvotų energijos padidėjusiai gleivių gamybai.