To negalima nuslėpti Lietuva yra gana dažnai lenkų turistų lankoma šalis. Taip yra dėl žemų kainų, bet ir istorinių nuotaikų. Pateikiame subjektyvų įdomiausių Lietuvos paminklų sąrašą.
Barokinė bažnyčia ir vienuolynas Požajšcie
Antrasis iš garsiųjų Pacų giminės bažnyčios pamatų taip pat reprezentuoja baroko stilių. Tačiau ji visiškai skiriasi nuo Šv. Petras ir Paulius Vilniuje. bažnyčia freskos Jie užburia ryškiomis spalvomis ir neįprasta harmonija. Visai neseniai bažnyčioje baigėsi restauravimo darbai ir šiandien turistai gali grožėtis visu jos interjeru.
Kryžių kalnas Šiauliuose
Tikrai verta šiek tiek nukrypti nuo praminto kelio Lietuvoje ir tai pamatyti neįprasta šventovė. Šiek tiek daugiau nei dešimt kilometrų už Šiaulių miesto stūkso nedidelė kalva, nusėta dešimtimis tūkstančių kryžių. (pridėjus gulinčius ir kabančius, jų skaičius gali būti net 150 000). Anksčiau jų iškėlimas simbolizavo lietuvių pasipriešinimą carinei, o vėliau ir sovietinei valdžiai. Šiandien tai – nuo tautybės nepriklausomo tikėjimo išraiška. Čia galime rasti kryžių, kuriuos paliko katalikai iš įvairių šalių ir žemynų.
Kiernowo tvirtovė
Mažas Kernavė neprimena šiandienos buvusi Lietuvos sostinė. Tai mažytis ir ramus miestelis, paliktas išdidžios praeities 20 metrų piliakalniai, tarp kurių veda turistinis takas. Būtent čia buvo įsikūrusi garsaus Lietuvos vado Mindaugo buveinė. Jei monumentalių žemių piliakalnių neužtenka, kad įsivaizduotume, koks čia buvo gyvenimas viduramžiais, verta nuvykti į netoliese esantis archeologijos muziejus. Ten rodomos trimatės animacijos tikrai leis bent akimirkai atsigręžti atgal.
Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje
Šie XVII amžiaus šventykla galite pavadinti be jokių problemų viena gražiausių barokinių bažnyčių pasaulyje. Įkurta Michało Kazimierzo Paco, ji neslepia spalvingų paveikslų, kaip jos „draugai“ iš epochos. Baltas, akinantis interjeras padengtas daugybe tinkų. Skulptūros vaizduoja scenas iš Biblijos, mitologijos, vaizduoja katalikų šventuosius ir kankinius. Per daugybę karų bažnyčia išvengė žalos (galbūt todėl, kad jis buvo Antakalnio rajone už centro), praskriejo per Vilnių ir dėl to dabar galime pamatyti puikios būklės Pietro Peretti ir Giovanni Galli skulptūras. Norėdami pasiekti šį paminklą, už Nacionalinio muziejaus pasukite į dešinę ir toliau važiuokite tiesiai Neries pakrante.
Palangos gintaro muziejus (Palangos gintaro muziejus)
Lenkijoje galime pamatyti Gdansko gintaro muziejų, Lietuvoje tokia įstaiga veikia Tiškevičių rūmuose Palangoje. Nors individualių parodų išdėstymas nėra toks modernus kaip Lenkijos muziejuje, surinktos kolekcijos tiesiog džiugina. Lankytojai daug sužinos apie gintarą, taip pat pamatys gražius amatininkų ir menininkų papuošimus. Ypač įdomi kolekcijos dalis yra gintaras su inkliuzais. Verta pridurti, kad objekte yra puikiai įrengta gintaro parduotuvė.
Pats muziejus buvo įsikūręs Tiškevičių rūmuose, o kai kuriose patalpose buvo rekonstruota istorinė įranga. Rezidenciją supa gražus parkas su itin išraiškinga Eglės fėjos skulptūra ir vadinamąja. Birutos kalnelis apaugęs pušynu.
Aušros vartai
Tikriausiai nėra lenkų kelionės į Vilnių, kuri būtų praleista Aušros Vartai tai yra Aušros Vartai. Tačiau svarbu ne senųjų įtvirtinimų dalis, o tai, kas ten yra jos viduje. Tai, žinoma, apie Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdas aprašė Adomas Mickevičius „Pano Tadeušo“ invokacijoje. Žiūrint iš gatvės lygio pro atvirą langą atrodo maža. Tik atsistojus į vidų paaiškėja, kad paveikslas su rėmeliu yra virš dviejų metrų aukščio! Šimtmečius paveikslas buvo laikomas stebuklingu ir ypač svarbus lenkams gyvenantis Lietuvoje. Šis kultas laikui bėgant nesibaigė, jis vis dar čia laikomas pėsčiųjų piligriminės kelionės iš Lenkijoso koplyčioje – šventė mišios lenkų kalba.
Tiškevičių rūmai Kretyngoje
Meluoti mažiau 15 kilometrų nuo Palangos Kretynga – vienas iš Tiškevičių šeimos lizdų. Miestas savo istorijoje priklausė daugeliui svarbių šeimų (įskaitant Janą Karolį Chodkevičių, kuris XVII a. čia įkūrė bažnyčią, padėkodamas už pergalę Kircholme). XIX amžiuje turtą nusipirko Janas Tyszkiewiczius ir čia pastatė magnato vertą rezidenciją. Aristokratas domėjosi sodininkyste, todėl savo valdą apsupo dideliu parku, prie rūmų įkūrė žiemos sodą. Deja, nuo 1940 m. nacionalizuotas pastatas sunyko (komunistai, be kita ko, likvidavo žiemos sodą). Nuo devintojo dešimtmečio pradėti atnaujinimo darbai, įkurta oranžerija, įrengtas modernus muziejus. Šiandien turistai gali aplankyti keletą įdomių parodų: etnografinių, istorinių ir skirtų vietinių magnatų šeimų istorijai. Taip pat galite pasivaikščioti sode ir pamatyti neogotikinę Tyszkiewiczių šeimos kapo koplyčią vietinėse kapinėse.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas (Kuršių nerija)
1991 metais sukurta gamtos apsaugos teritorija kasmet pritraukia tūkstančius turistų (tai atsispindi gana didelėmis kainomis). Jis yra ypač įdomus, esantis prie pačios sienos, Nidos kaimas. Būtent čia nuo XIX amžiaus pabaigos klestėjo kultūrinis gyvenimas, į vasarnamį jis ateidavo vienas. Tomaszas Mannas. Rašytojas vaizdingą miestelį laikė viena gražiausių vietų žemėje. Šiandien čia gali apsilankyti turistai Nobelio premijos laureato muziejus, aplankykite Kurovo kapines, bet labiausiai pasivaikščiokite slenkančiomis kopomis. Ypatinga draustinio dalis yra vadinamoji "Mirties slėnis" - prancūzų karo belaisvių laidojimo vieta nuo XIX a.
Iš kitų Kuršių nerijoje esančių miestelių verta paminėti mažuosius Smiltynė kur senojoje tvirtovėje įsikūręs didžiausias Lietuvoje Jūrų muziejus (Lietuvos jūrų muziejus). Šalia yra garsusis delfinariumas. Pakeliui į muziejų pamatysime kelis istorinius laivus ir nedidelę etnografinę parodą.
Plačiau apie visą neriją – atskirame straipsnyje: Kuršių nerija.
Nemuno deltos regioninis parkas (Nemuno delta)
Ieškantys kontakto su gamta turėtų vykti į kaimą Rusė (Rusnė)kuri yra savotiška vartai į Nemuno deltos parką. Jis čia išgyveno pradžios istorinė liuteronų bažnyčia, o virš vienos iš Nemuno atšakų matome modernų paminklą Mahatmai Gandžiui ir apylinkių gydytojui bei visuomenininkui Hermannui Kallenbachui (vyrai buvo draugai).
Šalia kaimo yra parko informacijos centras, kuriame gausite reikiamą informaciją apie vietovę (Nemuno Deltos regioninio parko Lankytojų centras). Įdomu tai, kad retas iš vietinių ūkininkų turi puikias sąlygas auginti – lietuviai giriasi, kad tai vienintelė vietovė šalyje, kurioje per metus galima nuimti dvigubą derlių. Formuojanti centrinę parko dalį Rusijos sala tik nuo 1970-ųjų ji turi ištisus metus susisiekimą su žemynu, anksčiau itin atšiaurios žiemos atkirdavo žmones nuo pasaulio.
lenkų kaimai Vilniaus krašte
Teritorijose į pietus ir rytus nuo Vilniaus daugiausia gyvena lenkų gyventojai. Keliuose regionuose mūsų tautiečių skaičius viršija 50% gyvenamosios valstybės (yra net bendruomenių, kuriose gyvena per 95%). Daugumoje šių vietų labai aktyvios lenkų mokyklos, kultūros centrai, parapijos. Paprastai bendraujant mūsų kalba problemų taip pat nėra. Ir nors architektūros paminklų, prilygstamų Vilniaus ar Kauno bažnyčioms, nėra, ramybės ir atokvėpio nuo miesto šurmulio akimirką tikrai rasime.
Šalčininkų kraštas atrodo labai įdomus. Būtent tai vietos kapinėse Adomas Mickevičius stebėjo protėvių ritualą. Kaime Taboryszki buvo išsaugotas istorinis, medinė bažnyčia Šv. Arkangelas Mykolas, pastatytas XVIII a. Ji veikia buvusios mokyklos pastate Anos Krepsztul memorialiniai rūmai lenkų kilmės liaudies tapytojas (daugelio laikomas kandidatu į altorius). Netoliese Koniuchach surengė vietos bendruomenė paminklas žydų, lietuvių ir sovietų partizanų nužudytiems lenkams. Kaime Butrymańce pamatysime istorinė bažnyčia, pastatyta 1799 m. Taip pat verta apsilankyti Balta Wakę kur galėsime stebėti čia susiformavusiame Papio ežere gyvenančius paukščius draustinis (Papio ornitologinis draustinis).
Klaipėdos senamiestis
Klaipėda – vienas iš tų miestų, kuriems tikrai nepasisekė XX a. Nepaisant ilgos istorijos ir keleto įdomių paminklų, turistų srautas pokario laikais buvo minimalus (miestas dėl karinių bazių artumo buvo išsidėstęs specialioje riboto patekimo zonoje). Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pradėta rekonstruoti apleistus pastatus, į miestą bandyta pritraukti užsienio turistus.
Ypač vertas dėmesio senamiestis, kuriame jis išliko daug ankstesnių epochų daugiabučių namų. Centrinė senamiesčio dalis yra Teatro aikštė su paminklu Anusi iš Tharau (XVII a. poeto Szymon Dachos eilėraščio herojė, gimusi Klaipėdoje). Ji išlaikė daug žavesio Aukštoji gatvė kur galime rasti fachverkinių namų. Iš buvusios pilies išlikę ankstyvųjų naujųjų laikų tvirtovės pamatai ir pylimai kur yra nedidelis muziejus (tačiau tvirtovę bandoma atstatyti). Taip pat verta apžiūrėti istorinę uosto dalį ir jį supantį parką su moderniomis skulptūromis. Klaipėda taip pat yra puikus atspirties taškas tyrinėjant Kuršių neriją (keltai išplaukia iš keleivių uosto).
Daugiau apie visą miestą mūsų straipsnyje: Klaipėda – lankytinos vietos, paminklai ir turistų lankomos vietos.
Kauno senamiestis
Lietuviai mėgsta kartoti, kad kaip Vilnius yra barokas, taip Kaunas yra gotikinis. Ir tame tikrai yra daug tiesos. Sostinės šešėlyje kiek provincialus Kaunas išsaugojo daug viduramžių architektūros. Ir nors patį centrą galima apeiti kiek paėjėjus Gotikos mėgėjai turėtų būti patenkinti.
Nuo to verta pradėti lankytinas vietas pilies griuvėsiai (pastatyta Kryžiuočių ordino buvusios Lietuvos tvirtovės vietoje) ir nors jos rekonstrukcija yra prieštaringa, griuvėsių vieta (Nemuno ir Neries išsišakose) jiems suteikia daug žavesio. Netoliese Petro ir Povilo arkikatedra bazilika ji išlaikė savo gotikinę formą, tačiau jos interjeras jau yra įvairių meno krypčių mišinys (ypač Michało Andriolli paveikslai, žinomi, pavyzdžiui, iš „Pano Tadeušo“ iliustracijų). Jie taip pat atstovauja gotikos stiliui bažnyčia šv. Gertrūdos, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (seniausia iš Vilniaus šventyklų) ir pobernardinų bažnyčia. Iš šioje tendencijoje prižiūrimų pasaulietinių pastatų verta paminėti vadinamuosius Perkuno namas kur jis yra Adomo Mickevičiaus muziejus. Taip pat verta pamatyti nedidelį, bet gerai išlaikytą turgaus aikštė su XVI a. rotuše ir netoliese esančia Šv. Trejybė.
Viduramžių Trakų pilis
Buvusioje Lietuvos valdovų sostinėje kadaise puikavosi trys pilys. Pirmasis iki mūsų laikų neišliko, antrasis neseniai perstatytas. Tačiau gražiausia yra trečioji - esantis salojeant kurio veda medinis tiltas. Sunku tuo patikėti dar visai neseniai jis buvo apgriuvęs. Jo atstatymo planus 1930-aisiais parengė lenkų konservatoriai, o juos įgyvendino lietuviai, darbus baigę septintojo dešimtmečio pradžioje. Šiandien šie įtvirtinimai yra vienas lankomiausių paminklų Lietuvoje.
Plačiau: Trakų pilies lankymas – istorija ir praktinė informacija.
Vilniaus kapinės
Tai vienas svarbiausių paminklų, primenančių apie lenkų buvimą Vilniuje. Svarbiausia, žinoma, yra Ross kapinės, kuriose palaidota Józefo Piłsudskio, Joachimo Lelewelio ir kai kurių Vilniaus gynėjų lenkų širdis. Bernardinų kapinės nepaprastos ir dėl savo vietos. Daugiausia lenkų karių ilsisi karių kapinėse Antakalnyje, karinėje nekropolio dalyje. Jam mažiausiai pasisekė Saulėtos kapinės (Šv. Petro ir Povilo parapija), kurio Vilniaus valdžia nenorėjo pripažinti paminklu. Dėl to daugelis istorinių ir neprižiūrimų kapų yra tokios būklės, kad juos reikia nedelsiant atnaujinti.
Daugiau informacijos rasite atskiruose straipsniuose:
- Bernardinų kapinės Vilniuje;
- Rossa kapinės Vilniuje;
- Karių kapinės Antakalnyje, Vilniuje;